TRAGEDIJOS

Skaitytojo rankose – pirmą kartą išverstos, sueiliuotos ir visos kartu publikuojamos žymaus romėnų filosofo Lucijaus Anėjaus Senekos tragedijos. Autorius stebina sugebėjimu originaliai jungti graikų ir romėnų kultūrų reiškinius. Jo dramose dera graikų mitologija, Aischilo, Sofoklio, Euripido tragedijų stiprus konfliktas su romėnišku šaunumu (virtus), deklamacijų retorika, magija bei barokiška vaizdų estetika.

„Tragedijos“ – fundamentalus veikalas, iš kurio mokėsi Renesanso, Baroko, Apšvietos ir Klasicizmo epochų dramaturgai. Viljamas Šekspyras, Žanas Rasinas, Grigalius Knapijus buvo įkvėpti Senekos talento atskleisti pykčio, liūdesio, baimės, pavydo kraštutines ribas. Šios tragedijos iki šiol veikia skaitytojus kaip aistrų terapija, žmogaus sielos gydymas menu.

Tragedijas į lietuvių kalbą išvertė Antikos tyrinėtoja, vertėja iš lotynų ir graikų kalbų, Šv. Jeronimo premijos laureatė Dalia Dilytė (g. 1944). Anksčiau yra pasirodę jos Senekos filosofinių traktatų vertimai: „Apie pyktį“ (2010), „Apie geradarystes“ (2011), „Apie tai, kas svarbiausia. Pašnekesiai“ (2011), „Laiškai Lucilijui“ (2020) ir kiti.

LAIŠKAI LUCILIJUI

Laiškas visada yra žinia. Asmeniniai laiškai praneša adresatui apie kokį nors reikalą, veiksmą, rašančiojo džiaugsmą, liūdesį ar kitokį jausmą, o viešieji skelbia įvairias visuomenei svarbias idėjas.

Knygoje pateikiami romėnų filosofo Lucijaus Anėjaus Senekos (4 m. pr. Kr.–65 m. po Kr.) laiškai priskirtini viešųjų laiškų grupei. Nors juose minima daug realių asmenų, užsimenama apie asmeninius dalykus, Senekos laiškai nėra jo reikalų laiškai. Svarbiausias autoriaus siekis yra padėti gyventi ir mirti ne tik adresatui Lucilijui, bet ir amžininkams, ir tolimiems ainiams. Aiškiai ir paprastai išdėstytos Senekos laiškų žinios apie laimingą gyvenimą, knygų skaitymą, gerus darbus, turistines keliones, pinigus bei turtą, nuoseklumo ir pastovumo reikšmę, karjeros siekius ir garbės troškimą, dėmesį kūnui, godumą, šykštumą, girtuoklystę, malonumų vaikymąsi, sunkumų nugalėjimą, piliečio pareigas valstybei jau du tūkstančiai metų yra dėmesingai skaitomos, nes reikalingos ir naudingos visų laikų ir tautų žmonėms. 

OKTAVIJA

Žymus romėnų filosofas, etikos klausimus nagrinėjusio vėlyvojo stoicizmo atstovas Lucijus Anėjus Seneka (lot. Lucius Annaeus Seneca) dar buvo ir dramaturgas. Jo kūriniai teatrui, matyt, darė didelį įspūdį vėlesnėms kartoms, nes daugybė romėnų tragedijų buvo nustota perrašinėti ir neišliko, o dešimt Senekos dramų pasiekė mūsų laikus. Oktavija iš jų išsiskiria tuo, kad yra parašyta ne graikų mitų motyvais, o pagrįsta Romos istorijos įvykiais. Tai vienintelė išlikusi tokios rūšies romėnų tragedija. Nors tragedijoje pristatomas vienas Nerono laikų epizodas, jos tekstas pateikia beveik visos Romos būtovės vaizdą: į sceną atėjęs piliečių choras įkūnija penkis šimtmečius gyvavusias respublikos laisves ir teises, o imperatoriaus Nerono siautėjimas parodo ne itin seniai atsiradusios vienvaldystės baisumą. Taigi jos tema – respublikos vertybių žlugimas ir žlugimas imperatorių laikais.

Oktavijos veiksmas tęsiasi kelias dramatiškas 62 m. po Kristaus dienas. Joje vaizduojamas Nerono žmonos Oktavijos, prieš jį valdžiusio imperatoriaus Klaudijaus dukters, pražudymas. Melagingai apkaltinęs Oktaviją neištikimybe, Neronas su ja išsiskiria ir, nepaisydamas nei buvusio mokytojo priekaištų, nei piliečių nepritarimo, veda jam patikusią gražuolę Popėją Sabiną. Tačiau liūdnai atsisveikinę su Oktavija piliečiai nutaria nesitaikstyti su imperatoriaus užgaidomis ir sukyla. Maištas netrukus žiauriai numalšinamas, Neronas planuoja atkeršyti visiems romėnams, padegdamas Miestą, Oktavija ištremiama į Pandatarijos salą Tirėnų jūroje. Ten ji buvo nužudyta. Nužudymo faktas nerodomas, bet visa drama persunkta Oktavijos žuvimo nuojautos.

Tragedijos vertimą lydi išsamūs paaiškinimai, ne tik padėsiantys perskaityti Oktaviją, bet ir leisiantys pagilinti antikinės literatūros ir kultūros žinias.