● "Visur aplinkui gulėjo nežmoniškai sulysę žmonių kūnai, sukrauti vienas ant kito į krūvas. Nuogi vyrai, moterys, vaikai... Turėjome nušauti šunis, kad tie nedorotų žmonių kūnų, kurie gulėjo ten neužkasti jau ne vieną savaitę. <...> Bet sunkiausia buvo neparodyti savo siaubo ir pasibjaurėjimo, matant šiuos smirdančius, utėlėmis apėjusius kankinius, žvelgiančius bereikšmiu žvilgsniu. Buvo neįmanomai sunku elgtis su jais oriai, kai norėjosi vien tik kuo greičiau nusigręžti ir išsivemti..."

Šeimos sagos, paslaptys, savo šeimos šaknų atradimas - tai knygos, kurios man teikia komfortą ir beveik visada patinka. Nenuostabu, kad ir Angela Petch romanas "Toskanos paslaptis" patraukė mano akį.
Šis kūrinys yra paremtas tikrais faktais apie Toskaną antrojo pasaulinio karo laikmečiu. Ir taip, šis romanas turi dvi laiko juostas: pirmojoje pagrindinė veikėja Ana dabartyje bando išsiaiškinti savo šeimos šaknis pasitelkiant mamos paliktą dienoraštį bei antroji laiko juosta - mamos pasakojimas apie jos gyvenimą Toskanoje ir Anglijoje per ir po antrojo pasaulinio karo. Man asmeniškai labiau patiko mamos istorija nei pačios Anos. Buvo tikrai įdomu sužinoti apie partinazavimą Italijoje, kaip mamai sekėsi įsikurti naujoje šalyje ir kaip sekėsi jai pačiai santuokoje su vyru, kuris tarnavo kariuomenėje ir patyrė potrauminį sindromą. Su kokiais sunkumais ir vidiniais demonais teko kovoti abiems ir ką paaukoti. Mane tai tikrai palietė ir pergyvenau dėl Inesos, Anos motinos.
Anos istorija pasirodė ne tokia įdomi. Jos asmeninis gyvenimas pasirodė blankokas ir tikėjausi didesnio santykių plėtojimo su jos buvusiu partneriu. Tačiau džiaugiuosi, kad romano pabaiga pagerino šią laiko juostą atskleista paslaptim, kuri gal ir nebuvo visai netikėta, bet buvo tikrai įdomu.
Manau, kad pažintis su autore tikrai vykusi ir visiems istorinių romanų gerbėjams tikrai verta perskaityti ir rekomenduoju❤️

Šio romano skaitymui reikia atsidėti ir susikaupti. Jis sunkus, slogus ir lėtas, sukasi nelyg tos malūno girnos, menančios šeimos tragedija virtusius įvykius, kartu jis labai grynas, nė viena emocija, įvykiu ar išgyvenimu čia nebus daugiau, nei reikia. Skalsus ir išlaisvinantis, vos tik užverčiamas paskutinis puslapis.

Tai šilta, jauki, gyva istorija, kuri apima kelias kartas bei nukelia mus į Toskanos kalnus. Tai puiki istorija vasarai ir ne tik. Be to, ji paremta ir tikrais istoriniais įvykiais.