Nuostabus pasakojimas apie atkaklumą ir švelnumą, šiltą žmonių tarpusavio ryšį bei drąsą mylėti po netekties

1916-ieji, Prancūzija. Nenutrūkstama vokiečių artilerija suginė Šampanės regiono gyventojus į rūsių prieglobstį. Tačiau gyvenimas nesustojo: drąsios ir ryžtingos moterys, naktimis palikusios saugią priebėgą ir nurinkusios saldžiųjų vynuogių derlių, toliau gamina šampaną. Vis dėlto putojantis gėrimas – ne vienintelė šių vėsių, tamsos gaubiamų rūsių saugoma paslaptis...
Prabėgus daugybei dešimtmečių, darbdavys išsiunčia Rozaliną Akostą į Šampanės regioną pasirašyti sutarčių su keletu šampano namų. Nors, tiesą sakant, Rozalinos nedomina nei šampanas, nei Prancūzija. Po netikėtos vyro mirties moteris ne tik neteko gyvenimo džiaugsmo, bet ir noro imtis kokios nors veiklos. Vis dėlto, kai atsitiktinai į rankas patenka pluoštelis Pirmojo pasaulinio karo laikus menančių laiškų, Rozalina įsitraukia į kadaise Šampanės požemiuose virusį gyvenimą ir priartėja prie dešimtmečių dulkėse nugulusios paslapties... Kas žino, galbūt ir pati ras būdą, kaip vėl pamilti gyvenimą?

Knygoje kaip gyvenime – liūdesys ir laimė eina greta, o gyvenimo kelyje lydi bei palūžti neleidžia nuoširdūs draugai ir artimos sielos.

Vertėjos Astros Alba mintys apie kūrinį:

Turiu prisipažinti, kad gavusi versti šią knygą pamaniau: na va, viena iš tų ašaringų melodramų. O paskaičiusi nustebau. „Šampanės vynuogynai“ įtraukia, paperka tikroviškumu. Pagrindinės herojės išgyvenimai po vyro mirties, netekties skausmas nekelia abejonių jų tikrumu, „sielvarto kalneliai“ gerai pažįstami patyrusiems netektį. Kaip leitmotyvas skamba žodžiai „stumkis į priekį“. Skausmo valandą paaiškėja, kas yra tikrieji draugai, o jų nuoširdus rūpestis, parama ir supratimas suteikia jėgų.

Knygoje susipina dvi siužetinės linijos – dabartis ir praeitis. Praeitis atskleidžiama per laiškus, kuriuos iš fronto rašė karys, Pirmojo pasaulinio karo dalyvis. Laiškuose atgyja šiurpūs karo vaizdai, žmonių pastangos ne tik išgyventi, bet ir išsaugoti savo žmogiškumą. Atsiskleidžia jų taurumas ir nepalaužiama dvasia.

Šampanės dabartis matoma pagrindinės herojės akimis: nuostabūs gamtos vaizdai, darbai vynuogyne, šventės, mažo miestelio žmonių gyvenimas, jų tarpusavio santykiai.

Knygoje kaip gyvenime – liūdesys, netekties skausmas, džiaugsmas ir laimė eina greta, o gyvenimo kelyje lydi ir palūžti neleidžia nuoširdūs draugai bei artimos sielos.