Pasaulyje mūsų tiek mažai, esame lyg nykstanti rūšis, bet Bažnyčia ir vyskupai bemaž nieko dėl to nedaro. Kartais kiekvienas iš mūsų savo kasdienėje kovoje jaučiasi taip, tarsi būtų paskutinis – paskutinis egzorcistas, pašauktas kovoti su didžiuoju priešu, šio pasaulio kunigaikščiu šėtonu. Tai mano kryžiaus žygis.

Ar šėtonas iš tiesų egzistuoja?

Į šį klausimą sukrečiančiuose memuaruose atvirai atsako Tėvas Amortas, buvęs vyriausiasis Vatikano egzorcistas ir Tarptautinės egzorcistų asociacijos prezidentas, per daugiau nei 35 metus išlaisvinęs daugiau nei 160 000 apsėstųjų. Popiežių Benedikto XVI ir Jono Pauliaus II patikėtinis dalijasi supratimu apie tai, kas yra blogis, siekiantis (ir kolei kas sėkmingai) sunaikinti pasaulį. Tėvas Amortas pasakoja apie piktąsias jėgas, su kuriomis jam pačiam teko susidurti, bei sunkiai suvokiamas šėtono apraiškas šiame pasaulyje ir atskleidžia atliktų egzorcizmų detales: apsėstųjų spjaudymąsi gelžgaliais, kalbėjimą nepažįstamomis kalbomis ir nepaaiškinamą ateities numatymą. Knygoje ne tik įspėjama dėl netikrų pranašų ir aiškiaregių keliamo pavojaus, bet ir apgailestaujama dėl Bažnyčios nuodėmių.

Tai ne aš bijau šėtono, o jis bijo manęs.

Tėvas Gabriele’ius Amorthas (1925–2016) buvo vyriausiasis Vatikano egzorcistas, per gyvenimą atlikęs tūkstančius demonų išvarymo ritualų ir kartu su dar penkiais kunigais 1990 m. įkūręs Tarptautinę egzorcistų asociaciją. Savo patirtį jis aprašė keliose knygose. Jos tapo įkvėpimo šaltiniu kino filmui „Popiežiaus egzorcistas“.