Tikra Helenos Citronovos gyvenimo istorija paremtas romanas apie uždraustą meilę, primenantis, kad viltis gali įsiplieksti net tamsiausiais laikais.

Išlipusi iš traukinio ant šalčio smelkiamos Aušvico žemės, Helena žino: gyventi jai liko 24 valandos. Naujai atvykusiesiems niekas nė nesivargina ištatuiruoti numerių... Aplink sūkuriuojant snaigėms, mergina bando susitaikyti su mirtimi.

Prižirgliojęs uniformuotas vyras trūkteli ją iš būrio, ir Helena baiminasi blogiausio. Tačiau karininkas įsako jai daina pasveikinti gimtadienį švenčiantį kolegą.

SS barakuose šilta, oras persmelktas cigarečių dūmų, aidi triukšmingi pokalbiai. Po Helenos pasirodymo sukaktuvininkas įspraudžia jai į rankas gabalėlį torto – tai pirmas jos valgis per kelias pastarąsias dienas. Netikėtai karininkas paliepia nukreipti Heleną į jo vadovaujamą padalinį, taip pakeisdamas jos likimą.
Tarp esesininko ir kalinės užgimusi uždrausta meilė regėjosi neįmanoma, tačiau išgelbėjo ne tik šios poros, bet ir daugelio kitų gyvybę.

Psichologinių įžvalgų apie aukos ir skriaudiko santykį gausus romanas skaitytojų nepaliks abejingų ir įrodys, kad meilė gali užgimti pačiomis neįtikėčiausiomis sąlygomis ir ištverti didžiausius sunkumus.

Helena Citronova buvo pasmerkta mirti dujų kameroje jau kitą dieną po atvykimo į Aušvicą, tačiau merginai pasisekė: SS kareiviai atvedė ją į Franco Vunšo baraką padainuoti jo gimtadienio proga. Pagal jų abiejų po karo duotus parodymus, Francui taip patiko merginos dainavimas, kad jis pareikalavo atšaukti egzekuciją ir nukreipė Heleną į darbo padalinį, kuriam pats vadovavo.