Keturiolika Dalai Lamų

2019 metų birželio 18 dieną Glenn H. Mullin viešėjo Lietuvoje. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko knygos pristatymas, kurį moderavo profesorius Audrius Beinorius.

Maloniai kviečiame pasižiūrėti vaizdo įrašą:

Daina Habdankaitė. Tibetologas Glenn H. Mullin: Stengiuosi laikytis atokiau nuo budizmo kaip Vakarų tyrinėjimų objekto

Glennas H. Mullinas yra virš trisdešimties knygų apie Tibeto budizmą autorius, jo knygos išverstos į tuziną pasaulio kalbų. Jei ieškotume ko nors, galinčio patraukliai ir kompetentingai papasakoti apie Dalai Lamas, Glennas H. Mullinas būtų pirmas sąraše. Tantrinio budizmo mokytojas, keliautojas, kultūrinių ryšių su Tibetu puoselėtojas neseniai viešėjo Vilniuje, kur pristatė ką tik į lietuvių kalbą išverstą naujausią savo knygą „Keturiolika Dalai Lamų“ (iš anglų k. vertė Algirdas Kugevičius, Sofoklis, 2019). Šiandien DOXOJE – pokalbis su Glennu H. Mullinu apie rašytojystę bei Rytų ir Vakarų sankirtas.

Pradėsiu nuo labai paprasto klausimo, į kurį veikiausiai jau atsakinėjote šimtus kartų. Kaip nusprendėte parašyti knygą „Keturiolika Dalai Lamų“ ir kaip apskritai atradote kelią į Tibeto budizmo tyrinėjimus ir praktiką?

Jei galvotume budistiškai, kiekvienas mūsų turi predispozicijas, karminį likimą elgtis tam tikru būdu (juokiasi). Manau turėjęs stiprią predispoziciją mistinių kultūrų pasauliui. Taip pat prisidėjo ir mano santykis su motina bei jos tėvu, mano seneliu, kuris Indijoje gyveno daugybę metų. Jis puikiai pažinojo Indijos kultūrą, tarnavo Indijos kariuomenėje. Daugybė kariškių pamilo žemę, kurioje tarnavo. Paauglystėje labai mėgau skaityti Rytų klasiką – Tibeto, Kinijos, Persijos ir kitų kraštų tekstus. Baigęs studijas išgirdau, kad Dalai Lama ruošiasi atidaryti mokyklą vakariečiams, ir pamaniau, kad būtų įdomu prisijungti. Nuėjau ten mokytis ir studijuoti meditacijos, meno, istorijos ir kultūros. Maniau ten pasiliksiąs trejus metus, bet man prireikė 12 metų, kad tapčiau pakankamai kompetentingas.

Po 5-6 metų studijų pakankamai įvaldžiau tibetiečių kalbą, tad vienas iš mano lamų pasiūlė pamėginti išversti keletą tibetietiškų tekstų. Tuo metu buvo labai mažai išverstų Dalai Lamų tekstų. Apsižiūrėjęs supratau, kad beveik nėra užrašytų žinių apie ankstesnįjį Dalai Lamą. Tad pamaniau, jog būtų nuostabu parašyti seriją knygų apie kiekvieną Dalai Lamą, jo mokymą, apžvelgti kiekvieno raštus ir darbus, kurie pasiekė mūsų laikus. Viskas prasidėjo būtent nuo šios minties.

Nuo 1978 iki 1998-ųjų parašiau apie 20 knygų. Tuo metu turėjau parašęs keletą knygų apie Dalai Lamas, tad leidėjai ėmė mane spausti, kad išleisčiau vieną knygą apie jų visų istoriją. Mat mano sekėjams, fanams nebuvo taip lengva įsigyti tiek daug knygų (juokiasi). Taigi gavau prašymą parašyti ką nors apie visus keturiolika Dalai Lamų, skirdamas pakankamai dėmesio kiekvienam iš jų, o kartu sutalpindamas viską į vieną biografiją. Apie 2009-uosius ėmiausi peržvelgti iki šiol parašytas savo knygas ir mums prieinamus šaltinius apie Dalai Lamas. Labai daug jų sunaikinta Kinijoje, tačiau šiek tiek išliko. Man prireikė poros metų, kad sudėčiau viską į vieną knygą, kuri po to pasirodė pustuzinių kitų kalbų, o lietuvių – pats naujausias vertimas.

Norėčiau paklausti apie jūsų prieigą prie tyrimo objekto. Labai dažnai girdime, jog esama metodologinės problemos, kaip prieiti prie nevakarietiškos kultūros ir ją aptarti taip, kad ji būtų suprantama vakariečiams. Kaip įsivardijate savo metodą? Ar apskritai galima vadinti tai metodu?

Studijuodamas tibetiečių tekstus stengiuosi vadovautis klasikiniu Azijos metodu. Versdamas biografijas ar raštus stengiuosi remtis indų tradicija. Visi didieji tibetiečių rašytiniai darbai į indų kalbą išversti prieš 1300 metų. Čia reikėtų pastebėti, kad kolonializmo tradicijoje tyrinėtojas turėjo būti atitrūkęs nuo objekto, ir ši tendencija vis dar stipri. O štai indų tradicijoje ne tyrinėtojas, bet mokytojas susitinka tam tikros kalbos, šiuo atveju, tibetiečių, mokytoją. Tuomet prasideda tai, ką galėtume pavadinti redagavimu. Tibetiečių mokytojas išsako kaip galėdamas tikslesnę mintį, indų mokytojas taip pat padaro viską, ką gali geriausio, sudėliodamas gramatiškai taisyklingą kalbą.

Kai pradėjau rašyti, Dalai Lama man patarė rašyti taip, kad suprastų mano mama. Jei tavo mama supranta, to gana (juokiasi). Nerašyti pernelyg abstrakčiai. Akademinio rašymo problema ta, kad jis skirtas kitiems akademikams. Autorius žino, kad kiti akademikai bus labai kritiški, akademikai dažnai rungiasi dėl finansavimo, projektų ir panašiai. O štai tarp tavęs ir tavo mamos nėra jokių varžybų (juokiasi).

Man patinka anglų kalbos stilius, įkvėptas tokių leidinių kaip britų žurnalas Punch – tai gana sofistikuotas žurnalas, skirtas išsilavinusiam skaitytojui, jame dominuoja protinga, kandi kalba. Kitas mano mėgstamas anglų-amerikiečių leidinys – New Yorker. Žinoma, tai taip pat nėra akademinis žurnalas, tačiau jame rašoma išsilavinusia anglų-amerikiečių kalba, skirtingai nei kituose laikraščiuose, kur tiesiog pridrabstoma informacijos. Šiuos du leidinius laikau stiliaus, kokį norėčiau įvaldyti, pavyzdžiais. Mane labai pamalonino Dalai Lamos įžanga į mano knygą. Anot Dalai Lamos, mano knygos, o ypač šioji, yra lengvai prieinamos ir suprantamos plačiajai publikai. Manau, kad mano mama būtų patenkinta (juokiasi).

Galbūt viena iš priežasčių, kodėl jūsų tekstai prieinami ir suprantami, yra tai, kad dažnai pasitelkiate pasakojimą. Kiek jums svarbu perteikti asmenines istorijas? Ar galėtume sakyti, kad Rytų ir Vakarų laiko bei istorijos sampratos skiriasi? Kaip jas apjungti?

Dirbdamas su Dalai Lamų istorijomis dirbu trimis ar net keturiais lygmenimis išsyk. Pirmasis – mitologinis lygmuo. Iki žemėje atsirandant žmonėms, gailestingasis Buda pažvelgia žemyn ir nusprendžia, kad reikėtų sukurti žmones. Jis inkarnuojasi į beždžionę ir sniego moteris jį įsimyli. Iš jų gimsta pirmieji žmonės. Kai kurie tibetiečiai mano, kad ši istorija aiškina tik tibetiečių kilmę, kiti – kad ji aiškina visų žmonių kilmę. Iš tikro, tai seniausias mums žinomas pasakojimas, primenantis Darwino teoriją apie žmonių kilmę iš į beždžiones panašių padarų. Tibetiečių kalboje žodis migoi, kuriuo įvardijamas sniego žmogus, reiškia „labai panašus į žmogų“, „humanoidas“.

Gimus pirmajam žmogui, jis pasklido po pasaulį ir ėmė verstis rinkdamas gėrybes ir medžiodamas. Tuomet gailestingasis Buda manifestuojasi darsyk, šįkart kaip mokytojas, ir išmoko žmones žemdirbystės. Žvelgiant iš mitologinės istorijos perspektyvos, čia pasakojama apie Dalai Lamų istoriją – kas buvo ligšioliniai Dalai Lamos Indijoje ar ankstyvaisiais laikais Tibete. Tad į pasakojimą galima įtraukti viso Tibeto istoriją. Tai prideda gelmės skaitymo malonumui, nors, žinoma, viskas priklauso nuo to, kokias istorijas kiekvienas mėgsta.

Mano bičiulis Atlantoje, perskaitęs mitą apie beždžionę ir sniego moterį, liko suerzintas. Anot jo, šioje istorijoje visko per daug (juokiasi). Jam labiau prie širdies būtų paprastesnis pasakojimas apie tai, kur gimė Dalai Lama, kur studijavo ir ką nuveikė. Tačiau aš savo pasakojimuose mėgstu daugiasluoksniškumą: asmens istorijos, centrinės Azijos istorijos ir visos žmonijos istorijos mišinį.

Vakarų istorikai dėmesį kreipia į karalių istorijas, kuriose pilna intrigų ir panašių dalykų. Tuo tarpu tibetietiškoji literatūra, kurią veikiausiai reikėtų vadinti išsilaisvinimo literatūra – išsilaisvinimo istorija, išsilaisvinimo pasakojimais – taip smarkiai nesukoncentruota į neigiamus įvykius. Pavyzdžiui, pirmasis Dalai Lama savo biografijoje pamini du sakinius: „Anuomet būta kovos tarp centrinio Tibeto karaliaus ir pietų Tibeto karaliaus. Tad mokytojas pasitraukė į kalnus trejiems metams“. Tik tiek. Nepasakyta, kodėl vyko šios kovos ar kas jose dalyvavo. Vakarų tyrinėtojams norėtųsi tai panagrinėti, sužinoti, kas buvo įsitraukę į kovas, kas buvo tie karaliai ir koks jų ryšys su pirmuoju Dalai Lama… Tačiau žvelgiant iš išsilaisvinimo perspektyvos, visa tai tėra dulkės fone. Juk ir Romeo ir Džuljetos istorijoje nėra skyrių apie tai, kaip jie vaikščiojo į tualetą (juokiasi). Liekama prie svarbiausių dalykų, kurie dera prie pasakojamos istorijos. Labai vertinu šią Tibeto istorijos pusę. Joje labai retai kaltinama.

Beje, yra ir kitokio tipo tibetietiška literatūra, skirta karalių istorijoms. Tai į politiką koncentruoti tekstai ir dažnai vakarų mokslininkai juos laiko įdomesniais nei išsilaisvinimo literatūra. Tačiau mane labiausiai domina išsilaisvinimo pusė – Dalai Lamos palikimo didybė ir įstabumas. Manau, kad kiekvienas iš Dalai Lamų ženkliai prisidėjo prie centrinės Azijos kultūros klestėjimo. Ir, žinoma, keldami centrinės Azijos kultūrą jie prisidėjo prie pasaulio kultūros klestėjimo. Knygos pratarmėje Dalai Lama rašo, kad viliasi, jog bus žmonių, kuriuos ši knyga įkvėps. Jis nesako, kad viliasi, jog žmonės daugiau sužinos apie Dalai Lamas. Jam svarbu dvasinis įkvėpimas, o tai reiškia laimę. Laimė – tai suprasti dvasinio lygmens dalykus.

Galvojant apie jūsų skaitytojus ir ypač skaitysiančius naująją knygą, norėtųsi paklausti, kokių lūkesčių jie turėtų atsisakyti prieš atsiversdami jūsų tekstą?

Skaitytojai neturėtų tikėtis pernelyg lengvo skaitinio. Tai ilgas pasakojimas. Galbūt ne toks sudėtingas kaip Dostojevskio romanai (juokiasi). Bet jame labai daug medžiagos. Galbūt kai kurios dalys skaitytojams pasirodys lengvesnės ir malonesnės. Skirtingi žmonės skirtingai skaito. Turiu draugų, kurie ilgai varto knygą, atsiverčia bet kokį puslapį ir pradeda skaityti nuo ten. Aš pats mėgstu pradėti nuo pradžių ir skaityti nepraleisdamas nė žodžio.

Skaitytojai gali tikėtis įgyti gilesnį supratimą apie Tibetą ir jo vaidmenį. Dažnai apie Tibetą galvojama kaip apie mažytę valstybę centrinėje Azijoje. Tačiau iš tikro tai kultūra, plačiai pasklidusi vakarų Azijoje iki pat Europos. Ji užkloja dalį Indijos, Butaną, Tibetą, pasiekia mongoliškus ir rytų Rusijos kraštus. Tai ypatingai plačiai paplitusi filosofinė, intelektualinė, meninė kultūra.

Jei pažvelgtume į paveikslus rytų Rusijoje ir paveikslus už tūkstančių kilometrų į pietvakarius – Butaną ir kitus kraštus – visus juos vienija Dalai Lamos indėlis. Taigi, nereikėtų tikėtis pernelyg lengvo skaitinio, tačiau ir nereikėtų bijoti jo kaip pernelyg sudėtingo. Nedaug ką galiu pasakyti apie lietuvišką vertimą. Knygą vertė mano bičiulis, kurį sutikau prieš keletą metų. Žmonės kalba, kad jis yra talentingas rašytojas ir vertėjas, tačiau tai palieku įvertinti skaitytojams.

Kitose kultūrose sunku rasti atitikmenų Dalai Lamos figūrai. Kaip paprastai apibrėžtumėte Dalai Lamos vaidmenį visuomenėje? Žinodama, kad apie tai beveik nekalbama knygoje, drįstu paklausti kaip tie Vakarų tyrinėtojai – koks politinis Dalai Lamų vaidmuo?

Nors vakarietiškoje literatūroje rašoma apie Dalai Lamų politinę veiklą, jie dažniausiai buvo taikdariai. 17 a. pradžioje Mongolijos imperija ir Tibeto imperija buvo suskilusios į dalis, Himalajų budistai taip pat buvo suskilę. Kai kas nors išyra, visuomet atsiranda žmonių, norinčių viską sujungti. O tai dažniausiai reiškia karą. 17 a. pradžioje didžioji dalis centrinės Azijos buvo nestabilioje padėtyje ir daugybė žmonių įtraukti į karą. Vienu metu vyko apie tuzinas skirtingų karų.

Tuo metu Tibeto karalius siekė būti visa ko vienytoju ir buvo nusiteikęs gana karingai. Tačiau jam kilo sunkumų su kai kuriais mongolų ir kitų kraštų karaliais. Šios kovos truko apie 30 metų, kol galiausiai mongolų karalius tarė: „Gana, mums reikia taikdario“. Trečiasis Dalai Lama buvo paskelbtas visų mongolų lyderiu ir taip įsteigė Dalai Lamos kaip taikdario tradiciją. Pirmasis Dalai Lama buvo labai populiarus centriniame ir vakariniame Tibete, antrasis – pietiniame ir rytiniame, o štai penktasis buvo pakviestas tapti Lama karaliumi. Žinoma, jo pareigybinis aprašymas nelabai aiškus (juokiasi).

Iš tiesų nedaug Dalai Lamų turėjo politinę reikšmę. Dauguma tibetiečių juos laiko gailestingojo Budos inkarnacija – išmintingu, gailestingu asmeniu, tad negalvoja apie jo politinį vaidmenį. Penktasis Dalai Lama sekuliariame pasaulyje dirbo penkerius-šešerius metus, mėgindamas sudėlioti struktūrą, kuri išlaikytų stabilumą centriniame Tibete. Po to pasitraukė ir ėmėsi rašymo. Šeštasis Dalai Lama neturėjo galimybės pasireikšti politiškai, septintasis dusyk įsitraukė į sekuliarius reikalus ir antrąjį kartą prisidėjo prie pakeitimų, pagal kuriuos Tibeto valdžia veikė iki pat 1951 ar 1959 metų, kai Kinija užėmė Tibetą ir galiausiai sugriovė vidinę tvarką. Šie įsitraukimai buvo svarbūs, tačiau abu kartus kaskart jis įsitraukdavo vos porai metų, o po to perduodavo vadžias septinių ministrų tarybai. Aštuntasis Dalai Lama buvo įsitraukęs keletą metų, tryliktasis – kiek ilgiau.

Tryliktasis Dalai Lamai yra turbūt vienintelis taip ilgai dalyvavęs politiniuose reikaluose. To priežastis ta, kad tuo metu Tibetas, prieš tai buvęs savotišku centrinės Azijos vatikanu, staiga ėmė irti, spaudžiamas musulmonų iš vakarų, kinų ir komunistinės Rusijos iš rytų. Tad Dalai Lamos vaidmuo buvo padėti Tibetui pereiti iš taikdario vaidmens į naują santvarką, gebėsiančią išsilaikyti kraujo praliejimo ir kolonializmo laikais. Taika tuo metu nebuvo pats svarbiausias veiksnys.

Dabartinis Dalai Lama neturėjo galimybės daug dalyvauti politiniuose sprendimuose, nes buvo dar visai vaikas, kai Kinija įsiveržė į Tibetą. Jo pagrindinis vaidmuo persikėlus į Indiją tapo išsaugoti Tibeto kultūrą. Jam tai puikiai sekasi. Po trijų ar ketverių metų Indijoje jis ėmė atkūrinėti senąsias mokyklas, medicinos universitetus, operos mokyklas, istorinius archyvus, meno tradicijos archyvus. 1960-1990 jis buvo tarsi Tibeto supermenas. 1989 m. jam suteiktas Nobelio taikos prizas. Tad Dalai Lamos visuomet teikė pirmenybę taikiems sprendimams, o ne kraujo praliejimui.

Esate išvertęs ne vieną tekstą iš tibetiečių kalbos. Su kokiais iššūkiais susiduriate versdamas? Kas lieka neišverčiamo?

Mano draugas Robertas Thurmanas, aktorės Umos Thurman tėvas ir turbūt vienas žinomiausių pasaulyje Tibeto žinovų, sykį man yra pasakęs: „Glennai, tau labai pasisekė. Gali rašyti ir versti kaip tik nori ir niekas tavęs neužpuls. O štai aš, būdamas akademiku, turiu rašyti ir versti itin tiksliai, antraip kiti akademikai mane nukryžiuos“. Manau, kad ši problema visuomet išlieka.

Anglų kalba sudėtinga tuo, kad joje esama tirpumo. Indijos anglų kalboje yra indiškų žodžių, Australijos – australiškų, Amerikos – amerikietiškų, ketvirtadalis anglų kalbos kilę iš prancūzų, o taip pat ir lotynų kalbų. Todėl daugelis angliškų žodžių turi keletą reikšmių. Tibetietiški žodžiai yra tikslesni, nors ir jie gali būti takūs. Tad anglų kalba nėra tokia tiksli kaip tibetiečių.

Kitas iššūkis yra tas, kad anglų kalboje esama taip ir ne žodžių. Kai kurie žodžiai turi teigiamą atspalvį, o kai kurie neigiamą. Nesvarbu, kas sakoma, svarbu, kokia atmosfera sukuriama. Todėl skaitant sakiniai gali įgyti vienokį ar kitokį atspalvį. Sukurti žodžių tėkmę taip, kad ji rezonuotų muzikaliai ir emociškai – didelis iššūkis. Tad pirmiausia stengiuosi suprasti, ką sako tibetietiškas tekstas. O paskui nesiekiu versti žodis žodin. Man tai nėra labai svarbu.

Pavyzdžiui, tibetiečių kalboje daugelis žodžių yra vieno ar dviejų skiemenų. Tai kapota kalba. Poezijoje norėdami išlaikyti ritmą, tibetiečiai iš dviskiemenio žodžio pasigamina vieno skiemens, o prie vienskiemenių kartais prideda bereikšmį skiemenį. Jei verstum tokį eilėraštį į anglų kalbą pažodžiui, gautum prastą poeziją. Todėl stengiuosi suprasti teksto esminę reikšmę ir apsižiūrėti, koks poetinis instrumentas mano kalboje galėtų išreikšti išsakytą mintį.

Štai visiems Tibete žinomas eilėraštukas: „Priešais mane danguje pasirodo mano mokytojo atvaizdas, išryškėjantis ant debesų tarsi banguojantis jogurtas“. Tibetietiškai sho yra labai gražus žodis. Bet jogurtas angliškai – nelabai (juokiasi). Todėl rinkčiausi versti „pieno baltumo debesys“. Tad, kaip sako mano draugas Bobas Thurmanas, aš, kaip laisvai samdomas vertėjas, galiu sau leisti daugiau laisvės nei akademikai. Kartais kalbu universitetuose, bet stengiuosi laikytis atokiau nuo budizmo kaip Vakarų tyrinėjimo objekto ir likti arčiau to, ką darydavo mano mama, kuri savo bibliotekoje turėjo tokių tekstų kaip upanišados, Rumi poezija, kinų ir japonų tekstai. Stengiuosi dirbti su universalia transcendencija, stengdamasis pasimokyti iš įvairių kultūrų.

Šaltinis: http://doxa.lt/tibetologas-glenn-h-mullin-stengiuosi-laikytis-atokiau-nuo-budizmo-kaip-vakaru-tyrinejimu-objekto/