GYDYTOJO DUKRA

Kai skaitytojas prisikasa iki paskutinio knygos puslapio, užverčia ketvirtą viršelį, ir nugarėlė gailiai girgžteli – tai pabaiga, metas padėti istoriją į lentyną kitam smalsuoliui. Karas nepanėši į knygą – jis be galo. Sukrėtimas trunka amžinai.

Nacių okupuotoje Lenkijoje Sofija nepajėgia pažvelgti tėvui į akis: kaipgi jis drįsta dirbti SS gydytoju – juk jo mylima žmona, Sofijos motina, yra žydė. Dukra negali atleisti tėvui, tačiau nežino, kad toks sandoris buvo sudarytas siekiant išgelbėti jų gyvybes.

Vidury nakties Izaoką su šimtais kitų nelaimėlių išlaipina iš sausakimšo traukinio. Dangų skrodžia šūviai, o kareiviai jų likimą sprendžia čia pat vietoje – mirtis arba nelaisvė. Izaokui tekusi dalia nuveda į ūkį netoliese. Čia nuo saulėtekio iki saulėlydžio su kitais jis rausia žemę vos už kelis lašus viralo per dieną. Atrodo, bet kuris atodūsis gali būti paskutinis, todėl, išvydęs pro dvaro langą žvelgiančią dailią merginą kaštoniniais plaukais, Izaokas pasijunta tarytum sapne…

Sofija nesutinka stebėti vergovės savo kieme ir sėdėti rankas sudėjusi, todėl nepaklususi tėvui rizikuoja gyvybe, kad paslapčia perduotų laišką žaliaakiam jaunuoliui. Slaptas sandėris įžiebia Izaokui viltį ištrūkti, o pavojaus akivaizdoje užgimusi meilė suteikia stiprybės. Tačiau ar tvyrant blogiui meilė gali triumfuoti? Ar jiedviem pavyks pasprukti nuo juos medžiojančių nacių?

PRAŽUVUSIOS DVYNĖS

Gimusios vos kelių minučių skirtumu, jiedvi niekados nesiskyrė – iki šiol...

Gyvulinio vagono langai užkalti, pro juos praspįsta tik plonyčiai šviesos ruoželiai ir patenka skurdūs oro gurkšniai, reikalingi visiems susigrūdusiems. Mūsų daug, visi parimę vienas į kitą. Oras tvankus, jame justi tvyrantis siaubas – nė vienas nenutuokiam, kas mūsų laukia traukiniui sustojus. Įsikimbu į ranką mamai, o mano dvynė sesuo Nora įsitveria tėvo.

Kone po amžinybės traukinys sustoja. Imame plūsti lauk, ir mus kaipmat apakina saulė – pernelyg ilgai tūnojome tamsoje. Aplink minios žmonių, kareiviai atskiria vaikus nuo tėvų, vyrus nuo žmonų.

Mes kažkokioje eilėje, pro mus praeina vyras tamsiai žalia SS uniforma, kiekvieną nužvelgdamas. „Dvyniai, dvyniai“, – šaukia jis. Mano širdis nusirita į kulnus.

„Čionai, – atsiliepia mama, jos balse justi dvejonė. – Mano dukros – dvynės.“ Aš išplečiu akis, tėtis bando mamą sulaikyti. Tik jau per vėlu.

Nacis mus pastebi. „Dvynės, – pakartoja vyras ir stabteli apžiūrėti mudviejų su Nora. – Taip, tikros dvynės, ar ne? Eisit paskui mane.“

Seserys turėjo lankyti mokyklą, mėgautis nerūpestingu gyvenimu, įsimylėti. Deja, likimas nusviedė jas į Mengelės eksperimentų palatas, iš kur ne visiems pasiseka išeiti gyviems. Niekas nežino, kas jų laukia, tačiau kol Arina ir Nora kartu, jos gali ištverti viską. Bet kas nutiks, kai jiedvi bus atplėštos viena nuo kitos?  

KNYGININKĖ IŠ DACHAU

Vokietija, 1939-ieji. Tik ant stogo mūsų niekas negali nugirsti. Kaimo žiburius praryja tamsa, o žvakės liepsna vos spragčioja. „Negalime leisti jiems viską iš tavęs pasiglemžti, – tariu. – Vienintelė išeitis – slėptis.“

Kai Matildos vaikystės simpatija atsiduria pavojuje, ji nė kiek nesudvejojusi paslepia paauglį savo namų palėpėje. Saugo jį nuo tėvų ir visur šmirinėjančių nacių, paslapčia atneša maisto, o tarpusavy juodu bendrauja tik šnabždėdamiesi. Ištisus mėnesius jaunuoliai leidžia žvakių šviesoje, bet ar ilgai jiems pavyks išlaikyti šią paslaptį?

Amerika, 2018-ieji. Greisė atplėšia garstyčių geltonumo voką ir ūmai pasijunta sukrėsta. Iš senelės, kurios nepažinojo, mergina paveldėjo knygyną mažame Dachau miestelyje Vokietijoje.

Atvykusi apsidairyti, Greisė pasineria į išblukusių fotografijų ir ranka rašytų laiškų pasaulį. Pamažu jai prieš akis ima vertis moters, pašventusios savo gyvenimą, kad grąžintų Dachau kalinių daiktus artimiesiems, istoriją. Moters, kurią atplėšė nuo jos gyvenimo meilės, bet ji nė už ką neketino pasiduoti.
Dėliodama širdį draskančios šeimos istorijos detales, Greisė išsiaiškina senų seniausiai praeity nugulusią paslaptį. Bet ar sužinojusi tiesą ji įstengs išlikti, kokia buvo iki šiolei?