XX a. pabaigoje nė viena knyga nesulaukė tiek dėmesio, kaip 1988-aisiais parašytos „Šėtoniškos eilės“: Salmano Rushdie pavardė porą dešimtmečių buvo primenama pirmuosiuose laikraščių puslapiuose ir naujienų laidose, nes Irano dvasinis lyderis paskelbė rašytojui fatvą – mirties nuosprendį. Jungtinės Karalystės vyriausybė buvo priversta rašytoją ir jo artimuosius saugoti ir savo tolesnius romanus S. Rushdie rašė nebepasirodydamas viešumoje.

„Šėtoniškos eilės“ – tai išmintinga knyga apie gėrį ir blogį. S. Rushdie skaudina Indiją niokojantys religiniai konfliktai, Rytų ir Vakarų kultūrų nesantarvė, ribota individo laisvė būti savimi. Daugiasluoksniai romano siužetai trina ribą tarp realybės ir meninės išmonės, religiniai simboliai ir metaforos įgyja ne tik moralinę, bet ir politinę prasmę. Kaip ir kituose šio rašytojo romanuose, politinius įvykius, dažnai tragišką atomazgą lemia konkrečių žmonių aistros, meilė.

Pasakojimas prasideda, kai du aktoriai, vieninteliai likę gyvi teroristams susprogdinus lėktuvą, – Džibrylis Farišta ir Saladinas Čamča – krinta iš dangaus. Jie patiria transformaciją ir tampa gyvais angelo ir velnio simboliais, nors nė vieno jų poelgio pasekmės nenuspėjamos. Kuris iš tiesų yra angelas, o kuris šėtonas, nėra aišku, kol jie vėl netampa tik žmonėmis.

Šis S. Rushdie romanas – XX a. kultūrų santykių ir politinių įvykių apmąstymas, atskleidžiantis išskirtinį rašytojo talentą.

Antrasis pataisytas leidimas

--

„Man nerūpi, kodėl jie pasijuto įžeisti. Reikia įdėti nemažai pastangų, kad įsižeistum dėl 600 puslapių knygos. Labai paprasta to išvengti susirandant kitą kūrinį. Knygynai pilni knygų, tikrai yra iš ko rinktis. Yra knygų, kurios įžeistų mane, – galbūt tai „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ (juokiasi), – tačiau dėl to nepadegsiu parduotuvės. Kalbos apie „jausmų įžeidimą“ yra nesąmonė. Niekas neturi teisės jaustis įžeistas. Jei tai būtų argumentas, Amerikoje būtų uždraustas „Haris Poteris“ – kai kuriems žmonėms atrodo, kad jis palaiko raganavimą.“ – Iš interviu „Salmanas Rushdie: „Mirties nuosprendis išmokė nesileisti į kompromisus“

Pokalbis apie knygą radijoje laidoje „Skaityti ar...“

--

ATSILIEPIMAI

„Romanas iš tiesų brandus, kelios įmantriai persipinančios siužeto linijos, religijos-emigracijos-psichinės ligos-kultūrų skirtumo-kartų konflikto-meilės ir keršto klausimai, ryškūs ir nuoseklūs veikėjų portretai, kasdienės realybės tirštinimas bepročio kliedesiais, pereinančiais į sapnus, kurie perkelia į mūsų eros pradžią, kai Pranašui perduodamas Koranas… Ir beprotiška meilė, žinoma, kaip gi be jos.“  – Tinklaraštis pinkcity.lt