Laiškai Lucilijui

  • Laiškai Lucilijui

    Leidykla
    Leidykla „Sofoklis“, UAB
    Vertėjas
    Dalia Dilytė
  • Seneka. Laiškai Lucilijui

    Lucijui Anėjui Senekai tvirtai priklauso vieta filosofijos klasikų žvaigždyne, o jo „Laiškai Lucilijui“ – vienas žymiausių antikos filosofinės ir etinės minties paminklų.
    Antikos tyrinėtojai linkę manyti, kad Lucilijus buvo Senekos amžininkas, galbūt globotinis, geras bičiulis, ėjęs Romos imperatoriaus vietininko pareigas Sicilijoje.
    „Laiškai Lucilijui“ – tai stoišką moralinio tobulinimosi programą dėstantis veikalas. Manydamas, kad doros ir valstybės reikalai priklauso visų pirma nuo dvasinio kiekvieno žmogaus atsparumo, Seneka rūpinasi Lucilijaus „pažadinimu filosofijai“, pagrindinių stoicizmo postulatų išaiškinimu, išsamiu jų aptarimu ir įtvirtinimu. Ne tik šiais laiškais, bet ir mažesniais traktatais bei dramomis Seneka siekė vieno: kuo adekvačiau perteikti gyvenimo pokyčių jautimą, padėti žmogui atsispirti negandoms. Seneka žavi žmogaus dvasios nuopuolio suvokimo drąsa ir bandymu išsaugoti žmonijos užgyventas vertybes aiškiausios jų žūties akivaizdoje.

    ***

    Seneka. Apie geradarystes

    Romėnų rašytojas, filosofas Lucijus Anėjus Seneka jau prieš du tūkstančius metų mėgino apibrėžti geradarystės sąvoką. Jis samprotauja, kokiais kriterijais vadovaujantis galima palyginti skirtingus gerus darbus, svarsto, ar reikia labdaros įstatymo, ar dera priekaištauti nedėkingajam, ar turime visam pasauliui skalambyti apie savo gerus darbus, ar geriau juos atlikti tyliai. 

    ***

    Seneka. Apie pyktį

    Prieš du tūkstančius metų parašyti Senekos žodžiai skamba labai aktualiai, nes nė kiek nepasikeitė nei pykčio esmė, nei jo mastai. Ir XXI amžiuje niršulio esama be galo daug: pykstame ant valstybės valdžios, pavaldinių, darbdavių, baisūs pykčiai tolydžio kunkuliuoja tarp vyrų ir žmonų, vaikų ir tėvų, giminių ir kaimynų, draugų ir bendradarbių. Širstame dėl svarbių dalykų ir dėl smulkmenų, keikiame net saulę, lietų ar vėją.
    Rašytojas bando atsakyti į klausimus, kas yra pyktis, ar turime jį tramdyti, ar leisti lietis per kraštus, ar apskritai verta rūstauti, ar esama pateisinamo ir teigiamai vertintino pykčio atvejų. Pagaliau ar yra vaistų nuo jo?