Rašytoja S.Schweblin – apie karantino atspindžius jos romane: „Niekada nesitikėjau nuspėsianti ateitį“
-
Argentinietė rašytoja Samanta Schweblin, savo naujausiame romane „Stiklo akys“ rašanti apie tai, kaip technologijos keičia mūsų gyvenimus, sako net netikėjusi, kad kūrinys, kurį ji sukūrė dar prieš koronaviruso pandemiją, gali taip nuspėti ateitį. Ir ji mano, kad žmonija taip ir nesugebėjo pasimokyti iš šios situacijos. „Kitaip nei anksčiau, mąstau pesimistiškai ir baiminuosi, kad ir vėl praleidome progą pasisemti žinių“, – teigia ji.
S.Schweblin (g. 1978 m.) – vienas ryškiausių balsų šių laikų Lotynų Amerikos literatūros pasaulyje. Argentinietė rašytoja (tiesa, šiuo metu gyvenanti Berlyne) apdovanota daugybe premijų. Ji buvo apdovanota prestižine Juano Rulfo premiją, trys jos kūriniai buvo nominuoti „Man Booker International“ premijai. Lietuvių skaitytojai jos kūrybą galėjo pažinti iš anksčiau išleistų knygų „Prieraišumo laisvė“ bei „Pilna burna paukščių“, o šiais metais pasirodė ir dar vieno jos kūrinio vertimas – išleistas romanas „Stiklo akys“ (leidykla „Sofoklis“, iš ispanų kalbos vertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė).
Savo knygose ji nukelia į pasąmonės būsenas, nagrinėja slėpiningą, dažnai nejaukų pasaulį, kuriame matomi ir nematomi pasauliai susilijeja. Tiesa, „Stiklo akyse“ ji kiek nutolo nuo tokio poetiško, metaforiško pasakojimo ir skaitytojams pristatė labiau realistišką romaną, kuriame kalbama apie technologijų įtaką mūsų gyvenimams ir tai, kokias visuomenės būsenas tai atskleidžia.
Kai ėmiau interviu iš S.Schweblin praėjusiais metais, koronaviruso pandemija dar tik buvo prasidėjusi ir daugelis uždavė sau klausimus – kas bus po metų, kaip pasikeis pasaulis, mums įžengus į naują realybę? Praėjus daugiau kaip metams nežinomybės vis dar labai daug, o pati rašytoja sako, kad, palyginus su tuo metu, optimizmo sumažėjo. „Buvau pasiklydusi pasaulį užklupusioje nežinomybėje ir mąsčiau pernelyg optimistiškai“, – šiame interviu sako argentiniečių rašytoja.
Tas laikas kažkiek pakeitė ir taip, kaip ji pati ir jos skaitytojai priima kai kuriuos jos kūrinius. Tarkime, „Stiklo akys“, kalbantis apie technologijų įsigalėjimą visuomenėje, pandemijos metu skaitomas visai kitaip – tarsi autorė būtų nuspėjusi ateinančius pokyčius. Rašytojos kūryba įgaus ir naujas formas – netrukus „Netflix“ pradės rodyti pagal jos kūrinį „Prieraišumo laisve“ sukurtą serialą.
Apie tai ir kitomis temomis – šis pokalbis.
– Pirmasis klausimas – apie tai, kaip „Stiklo akys“ jums atrodo dabar, kai po knygos pasirodymo praėjo šiek tiek laiko. Išgyvenome koronaviruso metus, per kuriuos technologijos smarkiai pakeitė mūsų gyvenimus. Ar manote, kad ši knyga iš dalies nuspėjo tai, kas vyksta dabar? Ar jos temos tapo dar aktualesnės?
– Nemažai skaitytojų, skaičiusių knygą karantino metu, dalijosi mintimis, kad ji atrodė kaip niekad glaudžiai susijusi su tuometine kasdienybe. Iš pradžių jaučiausi labai nustebusi, juk „Stiklo akis“ parašiau prieš keletą metų ir niekada negalvojau, kad teks patirti tai, kas vėliau ištiko pasaulį. Bet dabar jau galiu įžvelgti, kuriuose knygos aspektuose skaitytojai užčiuopė ryšį su savo pačių gyvenimu. Istorijoje aprašomos technologijos buitinės, tokios, su kokiomis susiduria kone kiekvienas paprastas miestietis: telefonai, socialiniai tinklai, virtualūs pokalbiai, vykstantys artimoje aplinkoje, veikėjų namuose. Todėl ir galime tapatintis – pastaraisiais metais patys gyvenome taip pat kaip jie. Taigi, istorijoje tikrai girdėti karantino realybės atgarsių, nors pati niekada nesitikėjau nuspėsianti ateitį.
– Nors ši knyga kalba apie technologijas, jų įtaką mums ir liečia temas, kurios anksčiau jūsų kūrybai buvo gana svetimos, sakote, kad esminiai klausimai išliko tie patys. Kokie jie?
– Na, reikalas tas, kad pradėjusi rašyti šią knygą jaučiausi labai šiuolaikiška. Net stebėjausi, kad išdrįsau imtis veikalo apie technologijas ir jų reikšmę mūsų gyvenime. Niekada nemaniau, kad tokia tema galėtų įkvėpti mane kurti. Bet kuo daugiau rašiau, tuo labiau supratau, kad technologijos tebuvo dingstis pradėti naują romaną, o pabėgti nuo temų, kurios jaudina labiausiai, ne taip paprasta. Pavyzdžiui, šioje knygoje nepaprastai svarbi kalba, ir apie tai savo kūriniuose svarstau gana dažnai. Įžvelgiu tragišką paradoksą – kalbos ir kuria, ir griauna mūsų tapatybę, padeda kitiems mus suprasti, nors tuo pačiu nuolat atrodo, kad vis pritrūkstame žodžių tikriesiems jausmams ar mintims išreikšti. Kitos temos, kurias nagrinėju romane, yra menas, menininkai ir meno rinka, aistra, vienatvė ir toji grėsminga bei trapi riba tarp kasdienybės ir nežemiškumo, kurią man visados įdomu peržengti.
Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/rasytoja-s-schweblin-apie-karantino-atspindzius-jos-romane-niekada-nesitikejau-nuspesianti-ateiti-286-1565530?copied
