Mano sesers kaulai (su minimaliais defektais)

Lina Buividavičiūtė: Trupantys dvasios ir kūno kaulai (ištrauka)

Dar viena recenzentės keistybė – iki pernai metų buvau skaičiusi tik Agathos Christie detektyvus. Atsimenu, kokį įspūdį paliko mokyklinukės skaityti „Dešimt indėniukų“ (man regis, skaičiau dar pavadintą „Dešimt negriukų“).

Nežinau, ar iš baimės nusivilti, ar nerasdama kažko tikrai traukiančio akį, prisipažinsiu, begėdiškai detektyvus nurašydavau – pasvarčiusi pasigesdavau to slaptingo literartūriškumo, ir dar slaptingesnio gelmens. Snobė? Hm, galbūt. Bet staiga mane kažkas ištiko – ir užsikabinau. Perskaičiau keletą tikrai patikusių romanų (jau Audriaus Ožalo rekomenduotus „Sausrą“ ir „Moterį lange“) – ir norėjau vis daugiau, komplikuočiau ir įdomiau. Labiausiai mane kabina psichologiniai trileriai – ypač tie, kuriuose vienaip ar kitaip užsimenama apie psichikos sutrikimus, keliamas tikrovės ir iliuzijos santykio klausimas, na ir taip – netikėtumo momentas – kai pats pasijunti „išdurtas“, kiek bespėliotum atomazgą.

Įdomūs man pasirodė ir du gal kiek mažiau aptarti Sofoklio psichologiniai trileriai: pernai metais išleistas Nualos Elwood romanas „Mano sesers kaulai“ (leidykla „Sofoklis“, iš anglų kalbos vertė Gražina Nemunienė) ir šių metų naujiena – A.J. Rich „Ranka, kuri tave maitina“ (leidykla „Sofoklis“, iš anglų kalbos vertė Agnė Sūnaitė).

Jei reikėtų rinktis tarp šių dviejų – pirmą vietą atiduočiau „Mano sesers kaulams”. Kūrinyje susipina keletas sluoksnių, o tai yra neabejotinai gerai. Romano protagonistė Keitė kenčia nuo potrauminio streso sindromo – ji yra talentinga karo žurnalistė, nuolat vykstanti į pavojingas misijas. Paskutinė misija Sirijoje moterį paliečia itin asmeniškai, dar giliau ne visos kitos, mat su besislepiančia šeima, ypač berniuku, Keitė užmezga glaudų emocinį ryšį. Įvykusi tragedija – tarsi visų patirtų siaubų paskutinis lašas – protagonistė patiria sunkų potraumį streso sindromą – su garsinėmis haliucinacijomis, stipriais vartojamais vaistais, desperacija. Prisilietimas prie karo korespondentų išgyvenimų man pasirodė gana tikroviškas ir tikslus, kaip ir potrauminio sutrikimo identifikacija.

Negana to, Keitė neseniai prarado mamą, o jos sesuo – savo tamsose paskendusi, kartėlio kupina alkoholikė. Abi seseris kankina karčios vaikystės prisiminimai – po broliuko mirties tėvas tampa smurtaujančiu alkoholiku. Romane gerai atskleidžiamas tas pats skausmo šaltinis ir skirtingas visų šeimos narių elgesys – mama ir Keitės sesuo bijo tėvą užrūstinti, o pati Keitė ryžtasi maištauti prieš gimdytojo despotiškumą ir, žinoma, susilaukia pasekmių. Stipri man pasirodė scena, kuomet šaltą naktį tėvo išvaryta Keitė prašo sesers ją įleisti, o toji patirdama baimės ir svetimumo jausmą, Keitės neįleidžia. Sudėtingas seserų tarpusavio santykis – tik vienas „Mano sesers kaulų“ sluoksnis. Čia sudėtingi bene visi santykiai – Keitės ir vedusio meilužio Kriso, Selės ir mamos, Selės ir jos paauglystėje pagimdytos dukters Hanos, Selės ir jos vyro Polo. Gražiai sužaista kaulų simboliu – Selės traiškomi žuvėdros kauleliai ir sutraiškytos seserų savasties, sielos atramos.

Nenoriu „spoilinti“ esminio trilerio turinio – įtrariau, kas yra antipodas, bet tikrai nenuspėjau Hanos ir Deivido linijos. Dar romane gudriai sužaista prologu – ir dviejų seserų – romano kalbėtojų – perspektyvomis. Kurios sesers pelenus artimieji barsto į jūrą – paaiškėja tik pačioje pabaigoje, nes perspektyvos keičiasi. Gal ne visais motyvais patikėjau (kai paskaitysit, gali užkliūti Deivido pasirodymai – kaip jam apskritai leisdavo ištrūkti?). Ir dar – manau, ant viršelio visai nereikia dėti tokių „suflerių“ kaip: „tas kuriuo tu pasitiki, Tau meluoja“, nes įžvalgiam skaitytojui tai gali labai „palengvinti“ skaitymą. Pavyzdžiui, dėl to sakinio aš iš karto nuspėjau, kas bus romano psichopatė/psichopatas.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/knygu-recenzija-trupantys-dvasios-ir-kuno-kaulai-286-1001706?utm_source=Facebook&utm_medium=post&utm_campaign=15min_Liepa&copied