JŪROS MOTERŲ SALA

Įstabi istorija apie dviejų korėjiečių merginų draugystę, užgrūdintą šeimos dramų bei kiekviename žingsnyje tykančių pavojų, ir unikalią Džedžudo salos kultūrą, kurioje visa ant savo pečių neša moterys, kasdien rizikuojančios savo gyvybe, o vyrai prižiūri vaikus.

Plonyčiai baltos medvilnės rūbai stingdančiame šaltyje, ant riešo pritvirtinti įrankiai, per petį permestas plūduras ir tinklas – kol kas tuščias, bet dienos pabaigoje sversiąs mažne trisdešimt kilogramų. Tokia henjo, jūros moterų, kasdienybė: jos gaudo jūrų gyvius – nuo pačių smulkiausių jūrų auselių iki milžiniškų aštuonkojų. Už šitą gėrį uždirbti pinigai išlaikys visą didelę šeimą.

Jungsukė ir Midža – draugės nuo mažumės. Ūgtelėjusios jiedvi prisijungia prie henjo kolektyvo. Gyvenimas Džedžude ir taip nelengvas, o japonų primesta santvarka visa apsunkina dar labiau. Tačiau nesibaigiantys iššūkiai, rodos, ilgainiui tik stiprina merginų ryšį. Vis dėlto nenumaldomi Antrojo pasaulinio karo padariniai atvilnija ir iki jų gimtosios salos, kol galop net kaimynas kaimynui tampa priešu. Jungsukė su Midža kol kas nenutuokia, kad nenugalimos jėgos, sudrebinusios jų draugystės pamatus, privers ieškoti atsakymų į klausimus, ką reiškia atleisti ir kaip kabintis į gyvenimą, kai viskas, rodos, prarasta.

Kiekviena moteris, brisdama jūron, ant pečių nešasi karstą. Šiame, povandeniniame, pasaulyje velkame sunkaus gyvenimo naštą. Kasdien kertame ribą tarp gyvenimo ir mirties.

NEPAPRASTA PEONĖ MEILĖ

Po kelių mėnesių Peonė bus ištekinta už tėvo parinkto vyro, tačiau apie tai mergina kol kas negalvoja, tik nekantrauja pamatyti „Bijūnų paviljoną“ – tai jos svajonė. Sakoma, kad ši opera pražūtinga – ji galinti susargdinti iš meilės, o kartais net privesti prie mirties. Todėl šis kūrinys laikomas pavojingu jaunoms merginoms, tokioms kaip imperatoriaus rūmų mokslininko duktė Peonė. Be to, netekėjusiai merginai nedera būti matomai viešumoje, todėl motina nenori leisti dukrai žiūrėti operos. Tėvas patikina, kad ji prisijungs prie kitų moterų ir pasirodymą stebės iš už širmos. Viskas apvirsta aukštyn kojomis pasirodymo metu pamačius patrauklų jaunuolį ir Peonę užliejus emocijoms. Taip prasideda nepamirštama meilės ir likimo istorija, paženklinta tauriausių jausmų ir didžiausių išbandymų.

Romanas, paremtas istoriniais įvykiais, nukelia į XVII a. Kiniją. Rytietiškų tradicijų persmelktas pasakojimas pažadina gyvenimui anapusinio pasaulio karalystę su savais įstatymais, dėsniais, egzistencijos etapais – ryškią ir ne mažiau už šiapusį pasaulį tikrą vietą, kur nurodymus teikia protėviai, už nusižengimus baudžiama, siela pasidalija į tris dalis, o alkanos dvasios klajoja žeme. Romanas piešia to meto Kinijos paveikslą, kuriame pavaizduotas perversmas mandžiūrams nuvertus Mingų dinastiją, gilus tikėjimas pomirtiniu pasauliu, socialinė moterų padėtis, kai šios turėjo nuolankiai tūnoti vyro šešėlyje, negalėjo išeiti viešumon, o tarnaitės ar sugulovės kainuodavo mažiau nei druska.

ARBATOS MERGAITĖ IŠ KOLIBRIŲ SKERSGATVIO

Tai jaudinantis pasakojimas apie šeimą, kurios išsiskyrimą lėmė per amžius nusistovėję papročiai ir netikėti likimo vingiai. Sodrus nuošalaus Kinijos regiono paveikslas bei stiprus motinų ir dukrų ryšys nepaliks abejingų.

Atokaus Kinijos kalnų kaimelio gyvenimo tėkmė paklūsta gamtai ir metų laikų kaitai, mat čionykščiai pragyvenimui užsidirba augindami arbatą. Ritualai ir rutina – akhų genties kasdienybė, tad jų gyvenimas iš kartos į kartą teka vienodu ritmu. Kol vieną dieną ramybę sudrumsčia atlėkęs džipas – pirmasis automobilis, kurį išvysta vietos gyventojai akhai.

Lijan, viena iš nedaugelio išsilavinusių kaimelio merginų, ilgainiui ima priešintis papročiams, formavusiems ankstyvą jos gyvenimą. Susilaukusi nesantuokinio kūdikio, ji negali paklusti tradicijai, reikalaujančiai, kad toks naujagimis būtų nužudytas. Vietoj to, kartu su puero arbatos plokšte suvynioja dukrelę į antklodę ir, pirmąkart nusigavusi į miestą, palieka ryšulėlį dėžėje ant atsitiktinio pastato slenksčio.

Ir taip nelengvą Lijan kasdienybę dabar paženklina gilus sielvartas dėl prarastos dukters. Nors skiriamos jūrų marių, ilgainiui motina ir dukra, siekdamos atrasti visa ko prasmę, pasineria į puero – arbatos, formavusios jų šeimos istoriją šimtmečiais, – tyrimus ir paslaptis.

Amerikiečių rašytoja Lisa See (g. 1955), turinti kiniškų šaknų, yra bestselerių „Baltoji gėlelė ir paslaptingoji vėduoklė“, „Nepaprasta Peonės meilė“ („Sofoklis“, 2020) ir „Arbatos mergaitė iš Kolibrių skersgatvio“ („Sofoklis“, 2021) autorė. Pietų Kalifornijos kinų istorijos bendruomenė skyrė Lisai See „Golden Spike Award“ premiją, o Kinijos amerikiečių muziejus įteikė „Historymakers“ apdovanojimą.