Romano „Lėtas žmogus“ pagrindinį veikėją, vienišą fotografą ir archyvarą Polą Reimentą, važiuojantį dviračiu partrenkia automobilis ir Polas netenka kojos. Tolesnis romano veiksmas – Polo bandymas susitaikyti su ta netektimi. Vyras pasisamdo kroatę imigrantę, ją įsimyli ir, trokšdamas pabėgti nuo vienatvės, imasi globoti jos vaikus, įsivelia į visas triukšmingos, gyvybingos šeimos problemas. Lyg to būtų negana, ant Polo namų slenksčio išdygsta Elizabeta Kostelo – septintą dešimtį peržengusi rašytoja, kuri paskelbia ultimatumą, priversiantį šį „lėtą žmogų“ pagaliau apsispręsti.

„Lėtas žmogus“ – taip skaidriai ir gerai parašyta knyga, kad skaitant ima šiurpas. Pašiurpsti ir nuo keliamų klausimų. Romanas neatsako nė į vieną iš jų, bet išmuša iš vėžių ir priverčia susimąstyti apie dalykus, kuriuos mes, laikui bėgant, priprantame laikyti akivaizdžiais: meilę, tikėjimą, gyvenimo prasmę.

J. M. Coetzee nedaro jokių nuolaidų nei personažams, nei skaitytojui – šis pasakojimas apie meilę ir moralę stulbina kiekvienu puslapiu.