Menas pasiekia tobulumą savo viduje, ne išorėje. Jo negalima vertinti jokiais išoriniais panašumo standartais. Jis veikiau šydas, o ne veidrodis. Jam priklauso gėlės ir paukščiai, kurių nerasi jokiame miške. Sukuria ir sunaikina daugybę pasaulių ir raudona gija nutraukia mėnulį iš dangaus. Jam priklauso „formos, tikresnės už gyvą žmogų“, ir didieji archetipai, kuriems egzistuojantys daiktai yra tik nebaigtos kopijos.

Meno akimis Gamta neturi įstatymų, vienodumo. Jis panorėjęs gali daryti stebuklus ir, kai pašaukia pabaisas iš gelmių, jos ateina. Jis gali įsakyti migdolo medžiui pražysti žiemą ar pasiųsti sniegą ant subrendusių javų lauko. Jam tarus žodį, speigas uždeda sidabrinį savo pirštą ant deginančių Birželio lūpų, o sparnuotieji liūtai iššliaužia iš Lidijos kalvų daubos. Jam praeinant, Miškų nimfos išlenda iš tankumynų, o rudi faunai keistai nusišypso, jam prie jų priartėjus. Jį garbina dievai sakalo galvomis ir kentaurai šuoliuoja jam prie šalies...

Pirmą kartą į lietuvių kalbą išverstas Oskaro Vaildo (Oscar Wilde) esė rinkinys – dar vienas labai malonus susitikimas su įstabiausiu airių kilmės anglų rašytoju ir dramaturgu, „Doriano Grėjaus portreto“ autoriumi.