JĖZAUS VAIKYSTĖ

Tai – ne biblijinė istorija. Naujausia garsaus Nobelio premija apdovanoto rašytojo knyga pasakoja apie vyrą, vardu Simonas, ir berniuką, vardu Dovydas. Jie susipažįsta laive, kai bėga iš savo tėvynės dėl aiškiai neįvardytų priežasčių. Berniukas turi raštelį, kuriame parašyta apie jo tėvus, bet virvutė nutrūksta ir raštelis pasimeta. Simonas apsiima padėti Dovydui susirasti mamą.

Jiedu atplaukia į šalį, kur visi gyventojai užmiršę savo praeitį, net vardai jiems duoti nauji. Čia nėra nei asmeninės, nei pasaulio istorijos, svarbi tik dabartis, o ateityje niekas nepasikeis. Ši utopinė visuomenė remiasi racionalumu, jos piliečiai neturi įprastų aistrų – drabužiai slepia moteriškumą, o vyrai pažįsta moters kūną tik piešimo iš natūros pamokose. Kasdienis maistas prėskas ir vienodas, seksualumas eliminuotas. Simonas dar ne viską iš praeities užmiršo, todėl tokios aplinkybės jį verčia maištauti. Jis nenori pripažinti, kad skanūs valgiai ir kūniška meilė yra kenksmingi žmogui. Simonas suranda berniukui motiną ir nors ji netampa jo žmona, prisiima už juos abu atsakomybę.
Berniukas yra išskirtinis vaikas, jam atrodo, kad tarp skaičių – būtent skaičiais, matematika grindžiamas racionalumas – gali prasiverti plyšys, į kurį įkritęs žmogus žus.

Simonas klausia apie gyvenimą šitoje visuomenėje: „Ar tai išbandymas?“ Iš tiesų J. M. Coetzee’s sukurtoje moralinėje visatoje viskas yra išbandymas. Autoriui rūpi žmogaus atmintis, prisiminimai ir jų vertinimas, darbo ir jo prasmės santykis, vyro ir moters artumas ir pats neracionaliausias – motinos ir vaiko – ryšys, jo svarba pasaulio sąrangoje.

JĖZAUS MOKYKLOS METAI

Dovydas – mažas berniukas, kuris be paliovos visko klausinėja. Simonas ir Inesa juo rūpinasi naujame mieste Estreloje. Vaikas mokosi kalbos, susiranda draugų. Jis turi didelį, jį saugantį šunį Bolivarą. Dovydui tuoj sueis septyneri metai ir jis turi lankyti mokyklą, todėl yra priimamas į Šokio akademiją. Ten, apsiavęs naujais auksiniais šokio bateliais, išmoksta iškviesti iš dangaus šokio numerius. Tačiau kartu berniukui tenka sužinoti, ką gali padaryti suaugusieji.

Šioje užburiančioje alegorijoje, toliau tęsiančioje „Jėzaus vaikystėje“ („Sofoklis“, 2014) pradėtą Dovydo, Simono ir Inesos istoriją, J. M. Coetzee subtiliai nagrinėja esminius klausimus: kaip suaugti, ką reiškia būti tėvu ar motina, kodėl intelektas ir emocijos nuolatos grumiasi tarpusavyje ir kaip mes pasirenkame gyventi savo gyvenimą.

JĖZAUS MIRTIS

Dovydas, dabar jau dešimties, mėgsta su draugais žaisti futbolą ir nepaliauja uždavinėti klausimų, į kuriuos nei Inesa, nei Simonas negali atsakyti. Jis atsisako skaityti knygas, išskyrus vienintelę – „Don Kichotą“. Prieštaraudamas bet kokiai visuomenę persmelkusiai tiesai, Dovydas vieniems atrodo mažai ką nutuokiantis, o kitiems – pasižymintis nepaprasta įžvalga berniukas.

Vieną dieną, vaikams spardant kamuolį, kieme pasirodo Chulijus Fabrikantė, našlaičių prieglaudos direktorius. Pasiūlęs jiems sužaisti su našlaičių komanda, vyras pasišalina palikęs sumaištį: Dovydas pareiškia išeisiąs gyventi į prieglaudą, nes nori prisijungti prie Fabrikantės futbolininkų. Be to, jis juk tikras našlaitis, todėl jo vieta su tokiais pat, kaip jis. Tačiau berniuką užklupusi mįslinga liga apverčia viską aukštyn kojomis ir pasuka įvykius netikėta linkme.

„Jėzaus mirtis“ – paskutinė alegorinės trilogijos „Jėzaus vaikystė“ („Sofoklis“, 2014) ir „Jėzaus mokyklos metai“ („Sofoklis“, 2017) dalis, užbaigianti Dovydo, Simono ir Inesos istoriją, kurioje J. M. Coetzee nagrinėja pamatinius klausimus: ką reiškia būti našlaičiu, ar nusistovėjusios tiesos išties yra tokios neginčytinos, ar žmogus gali pasikeisti iš esmės, ar galima atleisti net didžiausią skriaudą. Svarbūs svarstymai apie pomirtinį gyvenimą šioje knygoje atrakina duris naujoms visos trilogijos interpretacijoms.

John Maxwell Coetzee (g. 1940) – Pietų Afrikos Respublikos rašytojas, nuo 2002 m. gyvenantis Australijoje, vienas žinomiausių šiuolaikinių romanistų, Nobelio literatūros premijos laureatas, du kartus pelnęs „Man Booker“ apdovanojimą.