Žmogui plaukiant laivu per vandenyną, nuplaunami visi buvę prisiminimai, ir jis pradeda visiškai naują gyvenimą. Taip jau nutinka. Nėra praeities. Nėra istorijos. Laivas prisišvartuoja uoste, mes išlipame trapu į sausumą ir pasineriame į tai, kas yra čia ir dabar. Prasideda laikas.

Dovydas – mažas berniukas, kuris be paliovos visko klausinėja. Simonas ir Inesa juo rūpinasi naujame mieste Estreloje. Vaikas mokosi kalbos, susiranda draugų. Jis turi didelį, jį saugantį šunį Bolivarą. Dovydui tuoj sueis septyneri metai ir jis turi lankyti mokyklą, todėl yra priimamas į Šokio akademiją. Ten, apsiavęs naujais auksiniais šokio bateliais, išmoksta iškviesti iš dangaus šokio numerius. Tačiau kartu berniukui tenka sužinoti, ką gali padaryti suaugusieji.

Šioje užburiančioje alegorijoje, toliau tęsiančioje „Jėzaus vaikystėje“ („Sofoklis“, 2014) pradėtą Dovydo, Simono ir Inesos istoriją, J. M. Coetzee subtiliai nagrinėja esminius klausimus: kaip suaugti, ką reiškia būti tėvu ar motina, kodėl intelektas ir emocijos nuolatos grumiasi tarpusavyje ir kaip mes pasirenkame gyventi savo gyvenimą.