J. M. Coetzee rinkinys

JĖZAUS VAIKYSTĖ

Tai – ne biblijinė istorija. Naujausia garsaus Nobelio premija apdovanoto rašytojo knyga pasakoja apie vyrą, vardu Simonas, ir berniuką, vardu Dovydas. Jie susipažįsta laive, kai bėga iš savo tėvynės dėl aiškiai neįvardytų priežasčių. Berniukas turi raštelį, kuriame parašyta apie jo tėvus, bet virvutė nutrūksta ir raštelis pasimeta. Simonas apsiima padėti Dovydui susirasti mamą.

Jiedu atplaukia į šalį, kur visi gyventojai užmiršę savo praeitį, net vardai jiems duoti nauji. Čia nėra nei asmeninės, nei pasaulio istorijos, svarbi tik dabartis, o ateityje niekas nepasikeis. Ši utopinė visuomenė remiasi racionalumu, jos piliečiai neturi įprastų aistrų – drabužiai slepia moteriškumą, o vyrai pažįsta moters kūną tik piešimo iš natūros pamokose. Kasdienis maistas prėskas ir vienodas, seksualumas eliminuotas. Simonas dar ne viską iš praeities užmiršo, todėl tokios aplinkybės jį verčia maištauti. Jis nenori pripažinti, kad skanūs valgiai ir kūniška meilė yra kenksmingi žmogui. Simonas suranda berniukui motiną ir nors ji netampa jo žmona, prisiima už juos abu atsakomybę.
Berniukas yra išskirtinis vaikas, jam atrodo, kad tarp skaičių – būtent skaičiais, matematika grindžiamas racionalumas – gali prasiverti plyšys, į kurį įkritęs žmogus žus.

Simonas klausia apie gyvenimą šitoje visuomenėje: „Ar tai išbandymas?“ Iš tiesų J. M. Coetzee’s sukurtoje moralinėje visatoje viskas yra išbandymas. Autoriui rūpi žmogaus atmintis, prisiminimai ir jų vertinimas, darbo ir jo prasmės santykis, vyro ir moters artumas ir pats neracionaliausias – motinos ir vaiko – ryšys, jo svarba pasaulio sąrangoje. 

JĖZAUS MOKYKLOS METAI

Žmogui plaukiant laivu per vandenyną, nuplaunami visi buvę prisiminimai, ir jis pradeda visiškai naują gyvenimą. Taip jau nutinka. Nėra praeities. Nėra istorijos. Laivas prisišvartuoja uoste, mes išlipame trapu į sausumą ir pasineriame į tai, kas yra čia ir dabar. Prasideda laikas.

Dovydas – mažas berniukas, kuris be paliovos visko klausinėja. Simonas ir Inesa juo rūpinasi naujame mieste Estreloje. Vaikas mokosi kalbos, susiranda draugų. Jis turi didelį, jį saugantį šunį Bolivarą. Dovydui tuoj sueis septyneri metai ir jis turi lankyti mokyklą, todėl yra priimamas į Šokio akademiją. Ten, apsiavęs naujais auksiniais šokio bateliais, išmoksta iškviesti iš dangaus šokio numerius. Tačiau kartu berniukui tenka sužinoti, ką gali padaryti suaugusieji.

Šioje užburiančioje alegorijoje, toliau tęsiančioje „Jėzaus vaikystėje“ („Sofoklis“, 2014) pradėtą Dovydo, Simono ir Inesos istoriją, J. M. Coetzee subtiliai nagrinėja esminius klausimus: kaip suaugti, ką reiškia būti tėvu ar motina, kodėl intelektas ir emocijos nuolatos grumiasi tarpusavyje ir kaip mes pasirenkame gyventi savo gyvenimą. 

JĖZAUS MIRTIS

Dovydas, dabar jau dešimties, mėgsta su draugais žaisti futbolą ir nepaliauja uždavinėti klausimų, į kuriuos nei Inesa, nei Simonas negali atsakyti. Jis atsisako skaityti knygas, išskyrus vienintelę – „Don Kichotą“. Prieštaraudamas bet kokiai visuomenę persmelkusiai tiesai, Dovydas vieniems atrodo mažai ką nutuokiantis, o kitiems – pasižymintis nepaprasta įžvalga berniukas.

Vieną dieną, vaikams spardant kamuolį, kieme pasirodo Chulijus Fabrikantė, našlaičių prieglaudos direktorius. Pasiūlęs jiems sužaisti su našlaičių komanda, vyras pasišalina palikęs sumaištį: Dovydas pareiškia išeisiąs gyventi į prieglaudą, nes nori prisijungti prie Fabrikantės futbolininkų. Be to, jis juk tikras našlaitis, todėl jo vieta su tokiais pat, kaip jis. Tačiau berniuką užklupusi mįslinga liga apverčia viską aukštyn kojomis ir pasuka įvykius netikėta linkme.

„Jėzaus mirtis“ – paskutinė alegorinės trilogijos „Jėzaus vaikystė“ („Sofoklis“, 2014) ir „Jėzaus mokyklos metai“ („Sofoklis“, 2017) dalis, užbaigianti Dovydo, Simono ir Inesos istoriją, kurioje J. M. Coetzee nagrinėja pamatinius klausimus: ką reiškia būti našlaičiu, ar nusistovėjusios tiesos išties yra tokios neginčytinos, ar žmogus gali pasikeisti iš esmės, ar galima atleisti net didžiausią skriaudą. Svarbūs svarstymai apie pomirtinį gyvenimą šioje knygoje atrakina duris naujoms visos trilogijos interpretacijoms.

John Maxwell Coetzee (g. 1940) – Pietų Afrikos Respublikos rašytojas, nuo 2002 m. gyvenantis Australijoje, vienas žinomiausių šiuolaikinių romanistų, Nobelio literatūros premijos laureatas, du kartus pelnęs „Man Booker“ apdovanojimą. 

ELIZABETA KOSTELO

Elizabeta Kostelo – gerbiama ir pripažinta rašytoja. Įkopusi į septintą dešimtį, ji keliauja po platųjį pasaulį ir skaito pranešimus įvairiomis temomis: ar šiais laikais įmanomas realistinis pasakojimas, ar literatūra, vaizduodama blogį pačiais baisiausiais pavidalais, pasiekia deklaruojamą kilnų tikslą, kokią atsakomybę už savo idėjas turi prisiimti rašytojas... Romane skausmingai gvildenamos personažų erotinės patirtys, ginčijamasi su praeities autoriais ir kartu tai yra pasakojimas apie konkrečią moterį. Dar būdama jauna, Elizabeta parašė garsųjį romaną „Namas Eklzo gatvėje“ ir dabar yra priversta stoti akistaton su savo šlovės burbulu, kuris sprogsta kaskart, jai užlipus į tribūną. Elizabeta supranta, kad kai kurie jos įsitikinimai pakito, todėl galiausiai klausia savęs, kas yra šitas mano aš, jei mes visi keičiamės kiekvieną dieną, kartu išlikdami tokie patys?

Kūrinyje taip pat klausiama, ką reiškia gyventi garsios motinos šešėlyje. Elizabetos sūnaus vaikystė paženklinta nereikalingumo ženklu, bet vėliau nuoskaudą pakeičia motinos talento pripažinimas ir skausmingas supratimas, kad ji sensta. Elizabeta visiškai nutolusi nuo savo sesers Blanšos, katalikų vienuolės, dirbančios ligoninėje Afrikoje. Seserų susitikimas leidžia pasvarstyti, ar humanitarika padeda žmogui suvokti savo buvimo žemėje prasmę. Tai filosofinis kūrinys, kuriame beletristine forma keliami patys opiausi dabarties klausimai. 

John Maxwell Coetzee (g. 1940), iš Pietų Afrikos kilęs, Australijoje gyvenantis vienas žinomiausių šiuolaikinių rašytojų, Nobelio literatūros premijos laureatas, du kartus pelnęs „Man Booker“ premiją. 2003 m. romanas „Elizabeta Kostelo“ taip pat buvo patekęs į sąrašą šiam prestižiniam apdovanojimui laimėti.

PETERBURGO MEISTRAS

Romano veiksmas vyksta vėlyvą 1869 metų rudenį. Į Sankt Peterburgą iš Drezdeno išsiaiškinti posūnio Pavelo mirties aplinkybių slapčiomis atvyksta Fiodoras Dostojevskis. Slegiamas sielvarto ir kaltės, jis seka pėdsakais, kurie nuveda rašytoją prie Sergejaus Nečiajevo. Negi Pavelas buvo Nečiajevo pasekėjas? Ar jis mylėjo savo patėvį, ar niekino? Dostojevskis persikelia į posūnio kambarį, guli jo lovoje, vilki jo drabužiais. Aiškindamasis mirties aplinkybes, rašytojas atsiskleidžia kaip beribių prieštaravimų figūra.

Realios istorinės asmenybės, Dostojevskio romanų veikėjai ir J. M. Coetzee’s sukurti personažai susitinka tikrovėje neegzistavusiomis aplinkybėmis ir leidžia autoriui tarsi pratęsti dialogą su skaitytoju Dostojevskio kūrinių temomis. Nors romane neišeinama už vaizduojamojo laiko ribų, tiek autorius, tiek skaitytojai žino, kad rusų rašytojo įžvalgas patvirtino kruvinų Rusijos ir kitų pasaulio revoliucijų patirtis, todėl jo idėjos suvokiamos iš kito laiko perspektyvos. J. M. Coetzee gilinasi į tėvų ir vaikų konfliktą kaip visų revoliucijų pamatą, kelia kūrybos ištakų ir galios klausimą, vyro ir moters ryšius atskleidžia gėrio ir blogio kovos žmogaus sieloje aspektu, vaizduoja beviltišką žmogaus bandymą sulaukti iš Dievo atsakymo į prasmės klausimus. Kodėl vaikai tokie kritiški savo tėvams, netiki jų meile, taip karštai gina nuo tėvų savo laisvę, bet visiškai paklūsta manipuliatorių valiai ir patiki nežmoniškomis jų idėjomis? Kūrėjas turi galią formuoti jaunos sielos tikėjimą gėriu, bet lygiai taip pat jis gali tą tikėjimą sugriauti.

John Maxwell Coetzee (g. 1940), Pietų Afrikos Respublikos rašytojas, nuo 2002 m. gyvenantis Australijoje, yra vienas žinomiausių šiuolaikinių romanistų, Nobelio literatūros premijos laureatas, du kartus pelnęs „Man Booker“ premiją. Romanas „Peterburgo Meistras“ (1994 m.) apdovanotas „Irish Times International Fiction Prize“. 

MAIKLO K GYVENIMAS IR LAIKAI

Ar yra kokia nors žmogaus gyvenimo prasmė, klausia pagrindinis J. M. Coetzee romano veikėjas sodininkas Maiklas K. Jis nusprendžia, kad buvo paleistas į pasaulį tam, kad slaugytų sunkiai sergančią motiną, ir ryžtasi nuvežti ją per karo niokojamą šalį į gimtinę kaime. Pakeliui motina miršta ir Maiklas lieka vienišas klajoti po karo zoną. Jis siekia tik vieno – kad žmonės jam duotų ramybę, kad neverstų jo savo tarnu ir jų kurti įstatymai nekalintų stovyklose, bet leistų auginti sodą... Paprasto vyro kelionė tolyn nuo skurdo ir badmiriavimo neteikia vilties, kad jos gale bus pasiekta būsena, kai gali gyventi iš to, ką duoda žemė. Ji tik atskleidžia žmogaus būties silpnumą.

Taupus Nobelio premijos laureato J. M. Coetzee sakinys pasako nepaprastai daug. Autorių skaudina pilietinių karų varginamos Afrikos realybė, rasinė nelygybė ir ribota individo laisvė būti savimi.

Violetos Tauragienės vertimas subtiliai ir kūrybiškai perteikia originalo tekstą.