Ligoninėje pabudusi moteris nesiorientuoja nei laike, nei erdvėje. Ji guli belangėje patalpoje, todėl ne iškart susivokia esanti nebe labirinte. Šalia lovos sėdintis daktaras Grinas grąžina moterį į realybę paaiškinęs, kad jos vardas – Samanta, ir nuo pagrobimo paauglystėje ji buvo laikoma įkalinta, tačiau dabar Samantai pavyko ištrūkti. Vyras taip pat atskleidžia, kad jai jau seniai nebe trylika, o dvidešimt aštuoneri. Daktaro užduotis – surasti pagrobėją. Tik medžioklė vyksianti ne išoriniame pasaulyje, o Samantos galvoje.

Samantą pritrenkia faktas, kad labirinte – nykioje betoninėje erdvėje be pradžios ir pabaigos, be langų, tik su daugybe koridorių ir geležinių durų – nejučia prabėgo penkiolika metų. Deja, atrodo, kad net ištrūkusios iš labirinto šis taip lengvai moters nepaleis...

Išgirdus naujieną, kad Samanta grįžo, privatų detektyvą Bruną užvaldo prisiminimai. Kadaise jis buvo pasamdytas surasti dingusią merginą. Dabar, prislėgtas klastingos ligos ir sužinojęs, kad jam telikę vos du mėnesiai, Brunas nusprendžia dar sykį leistis į medžioklę. Tik jis nė nenutuokia, kad atvėrus blogio labirinto duris, viską užlies tamsa...

Donato Carrisi (g. 1973) studijavo teisės mokslus, specializavosi kriminologijos ir etologijos srityse, nuo 1999 m. dirba scenaristu, rašo detektyvus. „Blogio labirintas“ tęsia „Blogio šnabždesyje“ ir „Blogio teorijoje“ („Sofoklis“, 2020) pradėtą tyrėjos Milos Vaskez istoriją. Tai intelektualus trileris, įsukantis į nesustabdomą gyvenimo ir mirties ciklą, verčiantis ieškoti atsakymo, kaip ir kodėl žmonėse užgimsta blogis.