Tai įdomu

 Apie šiandieninio pasaulio Rytų ir Vakarų kultūrų priešpriešą naujausioje Salmano Rushdie knygoje
„Dveji metai, aštuoni mėnesiai, dvidešimt aštuonios naktys“


Vienas garsiausių XX a. kūrėjų Salmanas Rushdie į skaitytojo vaizduotę beldžiasi garsiai. Tik pasirodęs naujausias jo romanas „Dveji metai, aštuoni mėnesiai, dvidešimt aštuonios naktys“ (Leidykla „Sofoklis“, 2015) sulaukė milžiniško pasisekimo pasaulyje. Knygos autorines teises įsigijo daugiau nei 25 šalys. Ji užima pirmąsias vietas „The New York Times“ ir kituose tarptautinių bestselerių sąrašuose.

Dveji metai, aštuoni mėnesiai ir dvidešimt aštuonios naktys arba tūkstantis ir viena naktis. Tiek trunka žūtbūtinė kova tarp destruktyvių mitinių džinų ir vienintelės džinų princesės, šimtmečius mylėjusios žmones ir gudrybe sutelkusios armiją jiems apginti. Akivaizdu, kad naujausia Salmano Rushdie knyga – gana netradicinis romanas, besiremiantis Šahrazados pasakų motyvais. Meistriškai parašytame siurrealistiniame romane susipina magija, mistika ir folkloras. Daugiasluoksniai romano siužetai trina ribą tarp realybės ir meninės išmonės, metaforos įgyja ne tik moralinę, bet ir politinę prasmę. Knygoje pasaka virsta tikru gyvenimo veidrodžiu: „Pramanas, fantazija sykiu yra ir būdas pasakoti apie dabartį“.

Šis fantastinis ir tuo pačiu labai realus Salmano Rushdie kūrinys, kaip ir dažnas jo romanas, turi tam tikrą faktinį pagrindą: šįkart supažindina su XII a. arabų filosofu Ibn Rušdu, Vakaruose geriau žinomu kaip Averojus. Ibn Rušdas laikomas vienu žymiausių mąstytojų tiek arabų pasaulyje, tiek Vakarų Europoje. Įdomus faktas ir tai, kad, anot rašytojo, jo tėvas pakeitė šeimos pavardę į Rushdie iš pagarbos Averojui, kuris savo filosofija bandė nutiesti tiltą tarp islamo ir krikščionybės.

Romanas prasideda meilės istorija, dar prieš prasidedant žūtbūtiniams džinų karams. Vieną dieną prie Ibn Rušdo namų atvyksta našlaitė vardu Dunija. Ibn Rušdas vadovavosi protu, todėl nesuvokė, kad ji – antgamtinė būtybė, džinų padermės princesė, užsigeidusi žemiško nuotykio, pakerėta žmonių vyrų, o ypač – talentingų vyrų. Praėjus tūkstančiui metų, jų palikuonys bus pašaukti stoti į kovą su destruktyviais mitiniais džinais, pro skilusią visatą įsiveržusiais į mūsų pasaulį ir grasinančiais jį sunaikinti.

Nors skamba neįtikinamai, romanas išlaiko ryšį su tikrove – Niujorką talžo tokios audros, kad akyse išnyra prisiminimai apie uraganą Sandy, juodojo džino paveiktos korporacijos rengia pasaulinį sąmokslą, sunaikinsiantį ekonomiką, lyg šachmatų figūros dėliojamos strategijos, kad III pasaulinis karas taptų visiškai „tikru daiktu“. Kasdien atakuojančios šiandienio pasaulio naujienos apie pavojingą skirtingų pasaulių susidūrimą kaip Rytų ir Vakarų kultūrų priešpriešą verčia šiurpti odą. Tačiau Salmano Rushdie romanas, kupinas filosofinės įžvalgos, kartu yra taurus meilės ir žmoniškumo paliudijimas.

Tai puikus drąsaus, bet kokius vaizduotės, estetikos ar teologinius varžymus atmetančio kūrėjo pavyzdys. Svarbiausia jam – minties laisvė, dingus jai – dingsta visos kitos laisvės. Dėl tokios pozicijos Salmano Rushdie pavardė žinoma net tiems, kurie nesidomi literatūra, – 1989-aisiais Irano dvasinis lyderis už romaną „Šėtoniškos eilės“ (liet. k. išleista 2015 m.) paskelbė jam mirties nuosprendį ir atlygį už mirties bausmės įvykdymą. Jis buvo ne kartą kritikuotas ne tik religinių oponentų, bet ir įvairių sekuliarių politikų ir komentatorių, kad tikslingai išjudino širšių lizdą. Tačiau iki šiol neatsisako rašyti apie tai, kas skaudina ir jaudina – Rytų ir Vakarų kultūrų nesantarvę, ribotą individo laisvę būti savimi. O tamsumos, kurias sukuria Rushdie vaizduotė turi savy užburiančios energijos, kuria pasižymėjo geriausi pasakotojai nuo Šahrazados laikų.
 

Ar galima kalbėti apie karą su humoru?


Turbūt daugelis sakytų, kad bepigu tam, kas pats nepatyrė. Tačiau juodojo humoro romano apie karą „22-oji išlyga“ (leidykla „Sofoklis“, 2015) autorius Josephas Helleris būdamas devyniolikos įstojo į Jungtinių Amerikos Valstijų oro pajėgas. 1944-aisiais atliko 60 kovinių misijų Pietų Europoje. Vienos iš jų metu skrisdamas bombonešiu B-25 virš Prancūzijos miesto Avinjono vos liko gyvas. Nors turint omeny skrydžių skaičių, mirtis turėjo jį pasiglemžti mažiausiai triskart. Vidutinis mirtingumas misijų metu siekė 5 %.

Karą jam pavyko pergyventi, tačiau patirtys ilgai persekiojo, tad 1953-iaisiais ėmėsi rašyti romaną. Knygą, į kurią suguldė asmeninę patirtį, užtruko parašyti aštuonerius metus. Verta pažymėti, kad Josephas Helleris baigė tris universitetus – Niujorko, Kolumbijos ir Oksfordo, buvo Pensilvanijos koledžo mokytojas, pasibaigus karui kūrė reklamas.

Knygos „22-oji išlyga“ (angl. Catch-22) pavadinimas yra nuoroda į išgalvotą ir neegzistuojančią biurokratinę išlygą. Anglakalbėse šalyse jis tapo frazeologizmu, reiškiančiu užburtą ratą – situaciją, į kurią patekęs žmogus neturi jokios vilties ištrūkti, nes bet kuris pasirinkimas vestų tik į naują bėdą.

Vis dėlto frazeologizmas galėjo skambėti ir kiek kitaip: pradinis knygos pavadinimo variantas buvo „18-oji išlyga“. Skaičius 18 buvo pasirinktas tikslingai – Hellerio tėvai buvo Rusijos žydai, emigravę į JAV, o judaizmo tradicijoje skaičius 18 siejamas su reikšme „gyvas“. Tačiau leidybos agentai reikalavo pavadinimą pakeisti – tuo pat metu išleistas kitas romanas apie karą, kurio pavadinime buvo skaičius 18, galėjo klaidinti knygos skaitytojus. Neįtiko ir skaičiai 11 (kaip tik pasirodė filmas „Oušeno vienuoliktukas“), 17 (bijojo, kad maišys su filmu apie karo lakūnus „Stalag 17“), o skaičius 14 leidėjams pasirodė ne itin juokingas. Galiausiai buvo nuspręsta – romanas vadinsis „22-oji išlyga“. Skaičius 2 siejamas su déjà-vu, pasikartojančiais įvykiais, o jų gausu romane.

Su 22-ąja išlyga knygos veikėjas kapitonas Josarjanas susiduria tuomet, kai iš karo mėsmalės bando gelbėtis apsimesdamas bepročiu, „mat visai nepažįstami žmonės šaudydavo į jį iš patrankų, kai jis pakildavo į orą mėtyti ant jų bombų“. Tačiau nors 22-oji išlyga teigė, kad bepročiams turėtų būti uždrausta skraidyti, baimė dėl savo saugumo įrodo sveiką protą. „Tai bent kliūtis – 22-oji išlyga“, – pagarbiai švilpteli Josarjanas. Ir tikrai – geresnių nebūna.

Helleris yra įsitikinęs, kad beprotystę dažnai priimame kaip savaime suprantamą ir stengiamės jos nepastebėti, o melagystes ir apgaulę atskirti nuo tiesos mums pritrūksta valios: „Visi mano knygoje kaltina vienas kitą pamišimu. Atvirai sakant, manau, visa visuomenė yra pamišėliai, o klausimas būtų, ką sveiko proto žmogus veikia tarp trenktų?“

Įdomu tai, kad nors priešai yra vokiečiai, su jais kaip priešiška jėga romane nesusiduriame. Josarjaną labiau baugina jo paties armija, kvaili pulkininkai, drąsiai siunčiantys savo vyrus į mirtinas misijas ir nuolat didinantys reikalaujamų skrydžių skaičių. Josarjano žodžiais tariant: „Priešas yra kiekvienas, kas ruošiasi tave nudėti, nesvarbu, katroje pusėje jis kaunasi. Ir nepamiršk to, nes kuo ilgiau tai prisiminsi, tuo ilgiau gali likti gyvas.“

Vos išleista knyga sulaukė įvairių reakcijų – vienus ypač originalus ir puikiu humoro jausmu pasižymintis romanas sužavėjo, kitus pribloškė. Vis dėlto į perkamiausių knygų topus romanas pateko prieš prasidedant Vietnamo karui. Jaunoji amerikiečių karta jausdama grėsmę būti pašaukta į karą, kurio nesuprato, tapatinosi su Josarjanu, kaip ir jis, jaunuoliai jautėsi pakliuvę į nepavydėtiną situaciją. Prieš karą nusiteikę amerikiečiai skandavo „Josarjanas gyvena“. Knyga ėjo iš rankų į rankas, netrukus buvo parduota 10 mln. knygos egzempliorių, pastatytas filmas.

Praėjus daugiau kaip penkiasdešimčiai metų nuo knygos išleidimo, tiek skaitytojai, tiek kritikai Josepho Hellerio „22-ąją išlygą“ mini kaip vieną geriausių XX amžiaus romanų. „22-osios išlygos“ grožis – tai gebėjimas šokinėti tarp tragizmo ir komiškumo. Kai trūksta logikos, absurdiškos situacijos gali būti net labai juokingos, kita vertus, kai jos paliečia atskirų žmonių gyvenimus, tampa baugu ir baisu. Rimtai šmaikštaujama, kad knygą, kuri jau tapo modernia klasika, privalo perskaityti visi pasaulio lyderiai, o paskui parašyti jos recenziją, kad įrodytų, jog ją suprato.
 

Ar galite patikėti, kad knygoje aprašomas neįtikėtinus žmogaus sugebėjimus ir valią demonstruojantis triukas nėra išgalvotas?


1974-ųjų rugpjūtį Niujorko gyventojus sustoti ir pakelti aukštyn galvas privertė prancūzų akrobatas Philippe Petit. Jis 400 metrų aukštyje tarp Pasaulio prekybos centro bokštų atliko, rodės, neįmanoma – balansavo ant ištempto lyno. Šis veiksmas įgyja metaforišką išsigelbėjimo, išlikimo gyvam prasmę ir pasitelkiamas tarsi galinga 9/11 įvykių alegorija romane „Taip sukasi pasaulis nuostabus“.

Tuo metu naujai atidarytas Pasaulio prekybos centras rodėsi didžiulė klaida. Ne tik dėl to, kad projektas kainavo daugiau nei buvo planuota, bet miestui, krypusiam bankroto link, nereikėjo milijonų kvadratinių metrų ploto biurams. Dar blogiau, dangoraižiai atrodė nepatrauklūs. Rodėsi, jiems nebus lemta nei pritapti mieste, nei rasti vietą jo gyvenime. Bet vieną vasaros rytą Philippe Petit suteikė bokštams dvyniams jų istoriją.

McCann nesistengia atkurti tikrų įvykių, netgi neįvardina ėjusio lynu asmens. Tačiau jis siūlo pažvelgti į tuzino žmonių – prostitučių, imigrantų, aukštuomenės ir menininkų – istorijas, primindamas, kad 1974-aisiais bankrutuojantis miestas buvo sunki vieta gyventi.

Tą vėlyvos vasaros ankstų rytą į darbus skubantys niujorkiečiai sustingsta pamatę žmogų, stovintį ant šimto dešimties aukštų pastato stogo. Aukštai danguje jis žengia lynu, jungiančiu bokštus dvynius. Tuo tarpu apačioje, purvinose patiltėse, metro tuneliuose, prabangiuose apartamentuose, verda žemiškesnis, bet ne mažiau jaudinantis gyvenimas. Gatvėje uždarbiaujančios prostitutės, puolusias jų sielas globojantis dvasininkas, motina, Vietnamo kare netekusi sūnaus, programuotojai, žaidžiantys su vienais pirmųjų kompiuterių. Skirtingi jų likimai susiveda į vieną atradimų pilną istoriją apie neįprastą dieną, kai dangumi vaikščiojo vyras, o žmonės apačioje užvertę galvas ir sulaikę kvapą stebėjo jį.

Paprastų žmonių, netikėtai suburtų draugėn, gyvenimai tampa ypatingi, juos vienija viltis, grožis ir lyno kaskadininko „artistiškas“ šimtmečio nusikaltimas.

Vienu talentingiausių šiuolaikinių rašytojų vadinamo Colum McCann romanas „Taip sukasi pasaulis nuostabus“ pelnė daugybę premijų ir apdovanojimų, ypač vertinamas už puikų mūsų gyvenamojo laiko atskleidimą. Autorius pasitelkia savitas išraiškos priemones apibūdinti jausmams: Jo rankos ir kaklas buvo ypač rudi, bet po marškiniais oda buvo balta, kone permatoma. Atrodė, tarsi būtų dviejų spalvų skulptūra, tarsi būtų ruošęs kūną šachmatų partijai; Jam patiko koja spausti auksinį pedalą. Sakydavo, jog norėtų nuvažiuoti fortepijonu iki pat namų; Jis padėjo nuskraidinti žmogų į Mėnulį, bet nesugebėjo suskaičiuoti lavonų maišuose. Išsiuntė satelitą į orbitą, bet neperprato, kiek kryžių reikėtų įsmeigti į žemę. Tai jautri knyga, tačiau ne slegianti. Net ir kenčiantys McCann personažai geba rasti paguodą ir išganymą.

Pagrindinė viso to priežastis buvo grožis. Ėjimas teikė dievišką malonumą. Jam žengiant oru, viskas buvo perrašoma. Žmogiškasis pavidalas galėjo įgauti naujas formas. Tai buvo daugiau, nei pusiausvyros laikymas.

 

Kviečiame atkreipti dėmesį į aktualumo neprarandantį Salman Rushie romaną „Šėtoniškos eilės“, kurios, anot paties autoriaus, galėjo būti kritiškesnės islamo atžvilgiu


XX a. pabaigoje nė vienas romanas nesulaukė tiek dėmesio, kaip 1988-aisiais parašytos ir išleistos „Šėtoniškos eilės“. Romano autoriaus Salmano Rushdie pavardė porą dešimtmečių buvo primenama pirmuosiuose laikraščių puslapiuose ir naujienų laidose. 1989-ųjų vasario 14-ąją, Valentino dieną, Irano dvasinis lyderis ajatola paskelbė rašytojui fatvą – mirties nuosprendį. Šis įvykis sulaukė milžiniškos reakcijos visame pasaulyje. Rengti protestai ir sakytos kalbos, nors kai kurie aršūs knygos oponentai net nebuvo jos perskaitę. Pasigirdo nuomonė, kad „Šėtoniškos eilės“ – velnio kūrinys, o jos autorius – pats velnias. Vis dėlto S. Rushdie per pokalbį britų televizijoje tvirtino, kad knyga jam neatrodo itin kritiška ir jis gailisi, jog neparašė kritiškesnės islamo atžvilgiu.

Kai buvo paskelbtas mirties nuosprendis, pagrindiniu rašytojo rūpesčiu tapo klausimas, kaip apsaugoti save ir savo šeimą. Jungtinės Karalystės vyriausybė buvo priversta S. Rushdie ir jo artimuosius saugoti ištisą dešimtmetį. Savo tolesnius romanus autorius rašė nebepasirodydamas viešumoje. Žvelgiant iš laiko perspektyvos tokia reakcija į romaną „Šėtoniškos eilės“ atrodo nepateisinama. Pats S. Rushdie ne kartą pabrėžė, kad tinkamai perskaitoma ir suprantama grožinė literatūra įžeisti negali.

Iš tiesų „Šėtoniškos eilės“ yra magiškojo realizmo kupinas romanas. Pasakojimas prasideda, kai du indų aktoriai, vieninteliai likę gyvi teroristams susprogdinus lėktuvą, krinta iš dangaus. Saladinas Čamča – žmogus su tūkstančiu ir vienu balsu, reklamose kalbėjęs kečiupo butelis ir bulvių traškučių pakelis, – gauna ragus ir kanopas. Džibrylis Farišta – be galo populiari kino žvaigždė, vaidinanti dievus, – nusipelno aureolės. Netrukus jis įtiki, kad yra arkangelas Gabrielius (Džibrylis tai arabiška vardo Gabrielius forma). Aktoriai patiria transformaciją ir tampa gyvais angelo ir velnio simboliais.

Kol jie stengiasi susigyventi su naujais pavidalais, S. Rushdie nukelia skaitytoją į Džahilyjos miestą, kur Mahoundas – pranašu tapęs verslininkas – skleidžia žmonėms naują religiją, išpažįstančią vieną dievą. Mieste pasklinda gandas, kad dvylika kekšių dedasi Mahoundo žmonomis. Kaip tik panašumas su islamo istorija ir kekšių pavertimas pranašo žmonomis sukėlė didžiulį ir neretai aklą musulmonų pyktį.

Pats S. Rushdie yra siejamas su Salmano Perso personažu. Tai yra vienas pirmųjų pranašo Mahoundo sekėjų. Ėmęs abejoti pranašu, Salmanas ima keisti tekstą, kurį jam pranašas liepia užrašyti, ir netrukus yra priverstas slapstytis.

Vis dėlto pagrindiniai romano veikėjai yra transformavęsi aktoriai – gėrio ir blogio simboliai. Nors jie įgyja aiškius pavidalus, nė vieno jų poelgio pasekmės nenuspėjamos: kuris iš tiesų yra angelas, o kuris šėtonas, nėra aišku, kol galiausiai jie vėl netampa tik žmonėmis.

Kaip ir kituose autoriaus kūriniuose, „Šėtoniškose eilėse“ matyti, kaip S. Rushdie skaudina Indiją niokojantys religiniai konfliktai, Rytų ir Vakarų kultūrų priešprieša, ribota individo laisvė būti savimi. Daugiasluoksniai romano siužetai trina ribą tarp realybės ir meninės išmonės, religiniai simboliai ir metaforos įgyja ne tik moralinę, bet ir politinę prasmę. Dar vienas S. Rushdie kūrybos išskirtinumas – sugebėjimas vaizduoti, kaip politinius įvykius, dažnai tragišką atomazgą lemia konkrečių žmonių aistros, meilė.

Prabėgus beveik 30 metų nuo tada, kai buvo parašytos, „Šėtoniškos eilės“ nepraranda aktualumo. Šio romano puslapiuose galima rasti sąsajų ir su naujausiais politiniais įvykiais. Kritikai ir skaitytojai šį S. Rushdie romaną vadina ypač svarbiu apmąstymu apie kultūrų santykius ir politinius įvykius. Jis atskleidžia išskirtinį rašytojo talentą.